Sau 142013
 

Jos gentyje priimta dėvėti linksmą, spalvingą rūbą. Boružė neskubėdama ropinėja, ropščiasi į grumstą, į žolės stiebelį, aikčioja iš susižavėjimo išvydusi pievos margumyną, skėsčioja sparneliais, lekia nuo žiedo prie žiedo, patyliukais saviškai niūniuodama.

Įsivaizduokime, kad taip.

Visas boružės gyvenimas prabėga toje pačioje pievoje. Joje ji pergyvena negandingas savo gyvenimo valandas – liūtis, vėjus, nesuvokiamų galingų milžinų įsibrovimus, ir vėl džiovina sparnelius, ir vėl ropinėja, lakioja – kiek gali, kiek lemta. Continue reading »

Gru 172012
 

Vilniaus dailės galerijoje „Dailininkų menė“ 2012 m. lapkričio 8 – gruodžio 15 dienomis surengta paroda, skirta tapytojo Jono Mackonio 90 – osioms gimimo metinėms. Ši retrospektyva skatina apmąstyti dar netolimus, bet jau praeitin nugrimzdusius kultūros įvykius, giliau pažvelgti į XX amžiaus antros pusės dailės plėtrą.

ParodaJonas Mackonis buvo unikali asmenybė, apdovanota daugybe talentų, o jo veikla aprėpė nepaprastai platų kultūrinį lauką. Be savo pagrindinės profesijos – dailės,  jis buvo labai gabus muzikai, mokėjo daugelį užsienio kalbų, puikiai valdė plunksną, gerai jautė įvairių literatūros žanrų specifiką ir stilius. Kaip literatas J. Mackonis daugiausiai pasireiškė dramaturgijoje: greta autorinės dramos „Ulijona“, jis yra sukūręs  ne vieną operos  bei miuziklo  libretą,  parašė scenarijų populiariam 6-o dešimtmečio kino filmui „Julius Janonis“. Užtenka prisiminti jo libretais pastatytus įžymiuosius Vytauto Klovos „Pilėnus“, Balio Dvariono „Dalią“, Antano Račiūno „Saulės miestą“ ar kitus spektaklius – ir tampa aišku, kokį pėdsaką šis menininkas yra palikęs Lietuvos muzikos ir teatro istorijoje. J. Mackonis gerai žinomas ir kaip meno teoretikas bei istorikas. Periodinėje spaudoje jis yra paskelbęs per šimtą dailės straipsnių, išleido monografijas „Antanas Žmuidzinavičius“, „Antanas Vivulskis“, „Lietuvos scenografija“, buvo bendraautorius solidžiame leidinyje „XX a. Lietuvos dailės istorija“. 1968 m. Mackoniui buvo suteiktas meno mokslų kandidato laipsnis, 1969 m. dailininkas tapo Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) docentu, o 1986 m. – Piešimo katedros profesoriumi. Jo mokiniai ir kolegos prisimena menininką kaip kuklų  geranorišką žmogų, visada skubantį į pagalbą kiekvienam patekusiam į bėdą, niekada neprarandantį optimizmo ir humoro jausmo. Taiklūs „mackoniški“ anekdotai dažnai padėdavo išlaikyti pusiausvyrą net pačiomis sudėtingiausiomis ir niūriausiomis  aplinkybėmis, o greita profesoriaus reakcija ir išmintingi sprendimai ne vieną bendražygį apsaugojo nuo didelių sovietinės valdžios nemalonių. Sunkūs karo ir pokario laikai, materialiniai nepritekliai neužgesino kaitrios menininko kūrybos kibirkšties ir nenuslopino meilės gyvenimui bei žmonėms. Apie tai byloja visa Mackonio kūrybinė veikla. Continue reading »

Gru 162012
 

Šių metų lapkričio 9 d., šeštadienį, galerijoje „Vilnius ir dailė“ buvo paminėta a.a. dailininko, profesoriaus Jono Mackonio 80 metų sukaktis. Įžymų Lietu­vos talentą pagerbė kolegos dailininkai, draugai, bičiuliai, giminės. Ta proga buvo atidaryta jo dailės darbų paroda.

Stasys Juškus galerijoje "Vilnius ir dailė"

Stasys Juškus galerijoje „Vilnius ir dailė“

Galerijoje „Vilnius ir dailė“ įvyko sielos šventė tikrąja ta žodžio prasme. Paminėti prof. Joną Mackonį susirinko menininkų elitas. Prisiminimais apie neeilinę asmenybę dalijosi kompozitoriai Leonas Povilaitis, Vytautas Kairiūkštis, dailininkas profesorius Kazys Morkūnas, kiti jį pažinoję kolegos ir artimieji.

Kas gi buvo profesorius Jonas Mackonis? Tai – iškili asmenybė, Dievo apdovanota daugeliu talentų. Dailininkas, Dailės akademijos profesorius, pedagogas, rašytojas, dramaturgas, parašęs libretus penkioms operoms. Labiausiai Lietuvos žmonėms įsimintinas Jono Mackonio sukurtas libretas kompozitoriaus V.Klovos operai „Pilėnai“. Ir nuostabaus grožio, amžinai širdyse išliekanti garsioji Ūdrio arija. Prisiminimų vakare Ūdrio ariją atliko operos solistas Vladas Bagdonas.

Profesorius Jonas Mackonis turėjo fenomenalią atmintį, idealią muzikinę klausą, gražų baritoną.. Ne visi žinojo, kad profesorius ir pats dainuoja arijas iš operų. Vieną vakarą jis mus nustebino išgiedojęs 12 pasaulio šalių himnus tų tautų identiškomis kalbomis. Jis buvo poliglotas.

Nesinorėtų po prisiminimų šventės išsakyti susikaupusias širdyje nuoskaudas. Tačiau vardan to, kad ateityje mums, kultūros puoselėtojams, nereiktų patirti gėdos prieš Lietuvą, jos jau-nimą, norėčiau pasakyti tai, ko neturėtų būti, ir dėl ko merdėja mūsų kultūra. Continue reading »

Gru 162012
 

Nėra tokių žodžių, kuriais galima kalbėti apie profesorių. Nes profesorius vis tiek yra gyvas, yra su mumis, nes žmogus yra tiek žmogus, kiek jis atidavė savęs kitiems ir kol jisai gyvena kitų sielose ir širdyse. Aš šiandien lygia taip pat bendrauju su Mikelandželu, bendrauju su Leonardu Da Vinčiu, su Smuglevičiumi, bendrauju su profesorium Mackoniu. Ir  Mikelnadželas, ir Da Vinčis, ir Mackonis yra gyvi, nes jie yra mūsų širdyse, jie yra mūsų mokytojai. Profesorius yra vienas iš beveik dešimties piešimo katedros profesorių. Nors katedra pradėjo savo kelią  jau prieš 200 metų,  tokių profesorių per tuos 200 metų yra ne taip jau daug – skaičiuojant su esančiais ir išėjusiais yra nepilna dešimtis. Continue reading »

Gru 162012
 

Nemanau, kad aš čia turiu teisę kalbėti apie Mackonį. Man atrodo, kad yra dau geriau jį pažįstančių. Aš toks lyg prašalaitis iš šalies, liudininkas, bet truputį iš šalies stebėjęs Mackonį. Pradžioje kaip studentas. Man profesorius tiesiogiai nedėstė piešimo, tačiau teko jį matyt  korodoriuje tokį elegantišką. Dailės akademijoje, žinot, viskas truputėlį per daug gal šiukšlina, viskas per daug gal paprasta. Visada pavydėdavau universiteto aplinkai. Mackonis  buvo daugiau  balta varna tarp Dailės akademijos profesorių – visada pasitempęs, aukštai pakėlęs galvą, žilstelėjęs, eina susikaupęs, kažką šnibžda, paskui sužinojau – sako, deklamuoja anglų kalba Šekspyrą, galvojau – tai brač! Continue reading »

Gru 162012
 

Leiskit porą žodelių apie tapybą. Mackonis būtų vertas žymiai    didesnių parodinių erdvių nei čia yra. Bet tokia jau yra mūsų realybė. Kažkaip minimalistiškai kartais tenka prisminti dideles asmenybes, kurios sunkiai telpa į minimalistines erdves. Jono Mackonio kūryba sakyčiau šiuolaikiniame meniniame gyvenime priimama gana komplikuotai todėl, kad mados kitos. Kartais dailininkas gimsta ne laiku. Vat, jei šimtą metų anksčiau būtų gimęs, tai tada – šlovė, o jei šimtu metų vėliau  – visai kita reakcija. Tai aš sakyčiau, kad realizmas šiuolaikiniame gyvenime yra viena tokia neparanki sritis dailininkui. Kadangi, jei taip atokiau einant nuo tų visų  madų,  toks bjaurus žodis „mados“, bet vis tiek mene egzistuoja konjuktūra. Tai Jonui Mackoniui buvo tas pats, kokia ten konjuktūra, nes jis sakyčiau turėjo tikro menininko supratimą. Faktiškai viskas ėjo iš vidaus ir iš aplinkos. Continue reading »