Sau 292013
Kai vargonai rauda, taip ramu širdyje
Susimastau kažin ko, imu abejoti,
Nežinau kur eiti, lyg tamsoj beprotis.
Pikto sėtos žaizdos vis dar neužgyja.
Kur esi, o Dieve, pasirodyk man Tu
Ir sugrįžk į širdį, kol ji neatšalo.
O gal nėr…Tavęs čia, kaip šios žemės galo,
O gal tu pasaulyj – tai jūra be kranto.
O, ką padariau aš… Dovanok man, Didis!
Aš sutvertas Tavo drįstu abejoti,
Tegu prasiblaivo protas man aptemęs.
Tavo kilnią širdį Ostijoj išvydęs,
Su tavim tenoriu žengti ir kovoti,
Eiti ir gaivinti mirusią Tau žemę.
1940
Sorry, the comment form is closed at this time.