Gimtinė

Kur žaliuos vainikuos pirkių stogai kyšo,

Kur artojai pluša su malda tyra,

Visas svajas mano toji vieta riša,

Nes gimta pirkutė mano ten yra.

 

Pamenu, kaip vakar, tuos laukus gimtinės

Ir darželį jaukų pirkios pastogėj.

Lyg girdžiu dar šiandie sesių sutartinė,

Vakare su grėbliais kai namo jos ėj.

 

O, kas per gražumas tų miškų ir pievų,

Tų sidabro varpom nokstančių laukų,

Lengvasparniai čiulba, kvepia baltos ievos,

Širdyj džiaugsmas žydi, ir sieloj jauku.

 

Rods, krūtinėj džiaugsmui vietos nepakanka

Noris juoktis, šaukti tūkstančiams žiedų.

Kai drugeliai nardo, bitės medų renka

Melsvos rugiagėlės šypsos iš rugių.

 

O kai saulė leidžias, vakaras ateina

Baltas rūkas driekias pievom ir laukais

Iš šilkinių tolių atvilnyja dainos,

Ir artojų kalbos, juokas po langais.

 

Paskum rimsta viskas, čirškia tik žiogeliai

Baltas rūkas gula pievas ir laukus,

Galveles ramunės lenkia palei kelią,

Rodos, žemė mirė, niekad nepabus.

 

Dangumi mėnulis rieda tylutėliai,

Aplink jį žvaigždutės mirksi paslapčia.

Bet žiūrėkit, švinta jau dienelė vėlei,

Skaistaveidė saulė pasirodė čia.

 

Sklaidos rūko gijos. Keliasi artojai,

Kas tik dirbti gali, skuba į laukus

Dėl juodos dienelės, dėl šviesaus rytojaus

Prakaito negaila, veltui jis nežus.

 

kaip tad nesidžiaugti, kaip tad neapsvaigti

Tų žieduotų pievų aksomu žaliu.

Akys aprasoja, lūpos nori baigti:

O gimtine mano, kaip tave myliu!

Ukmergė, 1939-06

Turinys