Sau 312013
O kaip sunku dainuoti
Tarp šios minios bejausmės,
Dainuoti apie meilę vertelgų tarpe,
Tarp tų išlepėlių paniekint tuščią džiaugsmą
Ir tiems, kuriems viskas baigiasi kape,
Norėt įskiepyt žmoniškumo jausmą.
Veltui dainuosiu – tegirdės dangus,
Bet ne žmogus, paklydėlis žmogus.
Su pašaipa sutiks gal mano dainą žmonės.
Tegu! Aš nebijau!
„O kokios kvailos – pasakys – svajonės,
Senai anie laikai praėjo jau,
Kada liūdnai rymodami poetai,
Kankinosi, ilgėjosi kažko tyliaisiais vakarais
Ir rašė mylimoms sonetus…
Tuštybės tai tikrai.
Dabar tik dirbt, kovot dėl pinigų,
Ir bus tau mylimų, ir laimės, ir draugų”.
Tai atmetu su panieka, žmogau,
Nes tu į priekalą save paversti nori,
Kad jis nukaltų tau grandis gyvenimo smagaus.
O kur širdis? Kur sąžinė tava tyra?
O jausmas kur tau duoto žmoniškumo?
Nėra…
Tu ne žmogus, bet pinigo kalėjas,
Paniekinęs jausmus ir amžinas.
Sustok, žmogau, čia laimės nerasi,
Gyvenimas tau bus beprasmis visada,
Nors tu manai, jog milžinu esi,
Bet tai skaudi klaida.
Jausmai tavi atbuks, širdis – raumens tik šmotas,
Dėl aukso žėrinčio tedirba tavo protas!…
Dieve, kaip man sunku
Minioje vertelgų dainuoti.
Ukmergė, 1941-04-03
Sorry, the comment form is closed at this time.