Kasdienybė

Iš apyvartos elegija išėjo,
O ir odžių kurti niekaip negaliu.
Kasdienybė per ilgai užsiviešėjo…
Nei kenčiu aš, nei juokiuosi, nei myliu.

Nuodėmės baidausi gal?… Iš kitos pusės
Negabus bendradarbiaut su angelais.
Taip užvožus kam! Prieš vėją nepapūsi:
Triukšmadarį likviduos minia mielai.

Naktimis gražuolės raganos beslampioja:
Žėri akys tamsoje, lyg ir baisu…
Žvakę uždegu, nušviesdamas pakampius
Anei raganų su šluotom, nei dausų.

Būna dienos kaitrios, saulėtos it rojuj.
Lauki štai, išaugs sparnai ir skrisi tu.
Bet nuleipsta rankos delsiančiam herojui.
Pamanai – Ikaras skrido… Kas iš to?

Pagal laikrodžio nuobodų lygų taktą
Plaka mano apdūlėjusi širdis,
O norėtųsi, kad ji visai neplaktų
Arba plaktų audringiau, smarkiau už vis.

Taip! Ugnies išmaukti taurę man norėtųs
Ir pačiam liepsnoti, degti amžinai,
Kad pajustų mūsų auštanti planeta,
Kad ir tu ant josios sprando gyvenai.

.

Ukmergė, 1947-10-25

Turinys