Lap 262012
 
Jei tu sparnus, akimirka, turėtum
Ir užuot šliaužiojus sraige po mano kelią,
Pralėktum lyg kregždė, Greičiau lyg ta kometa
Nušviesdama lemties prakeiktą dalią,
Jei tu, akimirka, kankinanti, beširdė,
Sušuktum: ”Mirštu, duok vandens bent lašą!”
Nusikvatočiau: “Įdomu, kas prašo?”
“Tai tu, gyvate,” tu, kuri negirdei
“Manęs, kai aš trokštąs prie tavo kojų
Sau laimės maldavau ir viską paaukojau.”
 
O šito gėrimo juk tujen daug turėjai,
Kitiems išdalijai. Ar buvo jie verti to?
Jie pigaus juoko pigūs patarėjai…
Už ką gi man ši nemalonė krito?
Ir nežinau kaip lenktis prieš likimą
Ar spjaut į veidą jam ar vėl maldauti
Akimirką, jog šlykštų prakeikimą
Nuėmusi man leistų iškeliauti
Šalin, kur tyliai plaukia laiko upės
Ir meldžias žmonės prieš stabus suklupę.
 
Jaučiu kaip išdidumas skruostus mano dažo
Ir kraujas plėšias iš širdies savaime
Ir rodos visko, visko čia per maža:
Erdvės ir laiko, gėrio, na ir laimės.
O ta dalia sunkiau vis slėgti ima,
Ir aš kenčiu, kvatodamas prieš lemtį,
Blaškaus, norėdamas grubų prakeikimą
Numesti nuo savęs, tulžies nuodus išvemti,
O košmare klaikus, aš vėl dvejoti drįstu
Ką šauktis į pagalbą: Dievą ar MeFistą…

.

Ukmergė, 1945-01-29

Turinys

Sorry, the comment form is closed at this time.