Lap 262012
Seno lapino ir lapės paskutinė meilė…
Gimė jiems maža lapiukė – lapė rusvakailė.
Nieko sau varliūkštė buvo. Tarp kitų geriausia.
Greitas kojas, suktą galvą, baisiai gerą klausą
Ji turėjo, o tarp kitko uodegą gan ilgą;
Būdavo kiekvieną rytą ją šąltiny vilgo,
Gi po to prie upės kranto pusdienį šukuoja
Plauna veidą, dantis valo, kol nuskausta koją…
O tie patinai smaližiai, krūmuosna įpuolę,
Sekė ją, gudriai kuždėjos: Bus jinai gražuolė…
Išdidi kiek, bet tai niekis, skelbsime turnyrą.
Kas laimės, tą Jos Didybė pasirinks už vyrą…
Bet nedžiūgauki iš anksto… (šitaip žmonės sako)
Tiems smaguriams mūs puikuolė taip ir nepateko.
Dievas žino, koks tai velnias čia medžioklę siuntė,
Ir ne seną, ne barzdočių, ne bet kokį slunkį…
Jaunas, garbiniuotaplaukis ir figūra nieko…
Šlipsas… galife… dvivamzdis dvidešimto vieko,
Spindesys jo batų lako rasai konkuruoja
Lyg pas nuostabų ir didį Vagnerio herojų
Gi ta mūsų gražuolikė rodos ir nekvaišė,
Tam vyrukui prieš pat nosį kyšt ir pasimaišė.
Šis nežioplas – pliast ir šovė. Žinoma, pataikė…
Taip terboje tarp kurapkų rado savo kraitį
Primadona nelaiminga, lapė šilkuodegė…
Giria ošė, jaunas žvilgsnis pergalingai degė,
Leidos saulė, pūtė vėjas, vakaras pabalo…
Taip toliau ir taip toliau ir dar toliau be galo.
Jei tragedija ši būtų pasibaigus šičia,
Jokios aš dėlto poemos šiandie nerašyčia.
Bet atomazga intrigos kur kitur glūdėjo,
Kai ant savo švelnaus kaklo lapę užsidėjo
Mylimoji mano, tyliai sau nusišypsojus:
Buvo toks, kuris nušovė… O tai bent herojus!
Tai bent vyras! “Tau tikriausiai būt sunku ir keista
Dėl manęs, dėl tokios lapės braidžioti po raistą…”
Ne brangioji! Apsirinki, dėl tavęs aš viską
Padaryčiau. Tau parneščiau aukso saulės diską.
Tau žvaigždžių takus nutiesčiau per dausų bedugnę
Užu vieną jaukų žvilgsnį, užu meilės ugnį.
Bet pirmiau prisipažinki, ką per mainų šventę
Jam už dovaną pasiūlei, miela spekuliante.
Nesakai? O aš žinau juk, kas tave nugirdė,
Kaip tu iškeitei į lapę savo jauną širdį.
Geras biznis. Apsimoka!… Be ilgų derybų.
Ašen liudininku būsiu… Viskas pigiau grybų!
Tad, valio!… Pajacai juokis prieš tikrovę plepią.
Tavo meilę juk pražudė paprasčiausia lapė…
.
Kaunas, 1945-09-12
Sorry, the comment form is closed at this time.