Lap 262012
Liūdnai įrėmęs žvilgsnį kažinkur
Juokingą širdgėlą ūmai aš pajutau.
Norėjau ką lyg tau ir lyg ne tau
Lyg kam kitam pratarti dėl juokų
Kažką jaukaus… Bet keista, nejaukus
Šešėlis dvelkterėjo… Pajutau,
Jog žodžiai tie (nedaug jų, tik keli)
Kur tai toli… labai, labai toli.
Dievuliau mano, koks aš nekantrus,
Kaip mažas vaikas prie margos gėlės,
Aplink nuskabęs smilgų galveles.
Staiga iš smalsio virpančius pirštus
Į švelnų žiedą ištiesiau… Šiurkštus
Kutenantis vėjūkštis įžūliai
Stiebelį virpantį man plėšė iš delnų.
Ir vėl likau aš vienas tarp kalnų.
A, pagaliau, nedidelė bėda…
Aš palūkėsiu. Juk kantrus esu
Ir ilgesys bet koks man iš tiesų
Kasdiene duona tapo. Bet kada
To šelmio vėjo patyčių gaida
Nutils… Ir taps akinančiai šviesu.
Aš vėl ištiesiu ranką. Kas bebus,
Man priklausysi žiede įstabus..
.
Ukmergė, 1945-12-26
Sorry, the comment form is closed at this time.