Portretas

Kam man reik vargti ir kam man paišyti

Kilnų Jos veidą ant drobės baltosios,

Jeigu širdyje lelijom pražydęs

Bus amžinai man ryškus vaizdas Josios.

 

Gal dar per menkas esu aš piešėjas

Jos akių ilgesį drobėj išlieti;

Meilė kilnioji manyje viešėjus

Niekad neleis jau kitos pamylėti.

 

Plunksna mieloji, tau pavedu šitą

Kilnų Jos veidą šiandie nupaišyti.

Fonas – tai klasė linksma ir gyva vis,

Daugel veidų čia… Visi jie nudyla.

 

Tik vieną veidą žvilgsnis pasigavęs,

Vienas jisai prieš mane, štai, iškyla.

Veidas skaistus toks, nekaltas ir rimtas,

Dar man šventesnis, kai šypsos savaime.

 

Rodos, jausmų jame glūdi gal šimtas,

Meilė, darbštumas, švelnumas ir laimė

Viešpatie, nieks neparinktų spalvų tų,

kurios išreikšti tam tinkamos būtų.

 

Akys, tos akys… Kaip jas reiks nupiešti,

Kokie reikėtų priderinti tonai.

Kai mano žvilgsnis jas drįsta paliesti,

Rodos, ten spindi žvaigždžių milijonai.

 

Rodos tik ten mano laimė saulėta,

Ten visi siekiai manų idealų.

Dieve, ar žino kiek džiaugsmo poetui

Suteikia akys tos kilnios be galo.

 

Kas atvaizduotų Jos žvilgsnių tą bėgį?

Nieks! Tam ir mano ši plunksna bejėgė.

Kaip reiktų piešti jos lūpas kilniąsias?

(Ašen tikiu – jos nekaltos ir skaisčios)

 

Žodžiai tik kilnūs ten vietą atras sau,

Žodžiai širdies padiktuoti ateis čia.

Kasos, kaip vakaro pilko šešėliai,

Driekias it vilnys plačiai ant pečių jos.

 

Plaka krūtinėj širdis tylutėliai…

Josios plakimą, Jos balsą girdžiu aš.

Kaip tai nupiešti? Patarkite, žmonės,

Jei aš teisybę sakau, ne svajones.

 

Baigtas portretas… Nevykęs, sakysit.

Gerai! Sutinku – piešėjas aš menkas.

Tikras portretas manoje širdyje,

mano vaizduotėj. Ir to man pakanka.

 

Kažin kiek šiandieną paimtut teptukų,

Kažkiek spalvų jūs ant drobės išlietut,

Jums nepavyktų nupiešti akių tų,

Veido, kurs mano širdyje saulėtas.

 

Žodžiais norėjau ir tai neišėjo…

Dieve, koks menkas dar ašen piešėjas.

 

Ukmergė, 1941-02

Turinys