Gru 122012
 
Akmens krantinę, šaltą, tartum ledas,
Myluoja bangos pilkos, kaip dangus.
Piktai šviesų auksinės kolonados,
Tasai karolių vėrinys brangus
 
Mirgėjimu aistringu niūrią gelmę
Supasakina, užburia ūmai.
Tramdysi veltui nuotaiką tą šelmę –
Su žiburiais virpės širdis linksmai.
 
Margos nakties didingą panoramą
Aš pajutau visa būtim žmogaus.
Bet keista, lyg išgėręs šimtą gramų,
Nebeatskyriau žemės nuo dangaus.
 
Man išrikiuoti žiburiai krantinės,
Lyg žvaigždės biro Nevon… Negaliu…
Netgi patiltės lempą elektrinę
Per klaidą palaikiau aš mėnuliu.
 
Pračiuožė valtis su girtais jūreiviais
Kažkur daina jauki, nors svetima.
Ir ūžesys ir siluetų kreivės
Many virpėjo ta pačia gama
 
Laidais tramvajaus žalias žaibas tvieskė.
Tartum dėmė Matisse`o įžūli!…
Ir pamaniau, kodėl čia jos tik dviese –
Neva… Naktis… O tujen taip toli.

Leningradas, 1947-08-02

Turinys

 

Sorry, the comment form is closed at this time.