Gru 122012
Vietoj taurių mes stiklines arbatos
Pakėlę juokėmės lyg tie vaikai maži…
Ir dairėmės. Gal spokso kas, gal mato
Ir gūžčioja: iš proto, dievaži
Išeis šie sutvėrimai nedakepę.
O triukšmas! Tinkas byra nuo lubų
O klegesys! Lyg šimtas bobų plepių
ūmai užpultų ją ir mus abu…
Na ginsimės, kas šluobažiais kas buomais.
Suduš servizas, velnias jo neims.
Juk šukės laimę neša, o kely į Romą
Tos laimės nieks gal nenumes šunims.
Paskiau nepamenu. Tiesa, paišelį kietą
Paėmę kepėm paprastai kukliai
Trijų net širdžių girtą siluetą,
Apraizgę jį nevystančiom gėlėm.
O inicialai!… Šešios mažos raidės…
Iš jų nedalomas ir vienas sakinys.
Griaudžiais verksmais aplaistytas jis baigės
Žodžiu, kurio gal nieks nenumanys.
Ir kai pakilome linksmi, lyg prieš suktinį
Akyse tvykstelėjo neaiški rasa.
Gal buvo tai skaidrus sitro šaltinis,
O gal tik ašara nubirus į dausas.
.
Kaunas, 1946-01-16
Sorry, the comment form is closed at this time.