Gru 162012
 

Šių metų lapkričio 9 d., šeštadienį, galerijoje „Vilnius ir dailė” buvo paminėta a.a. dailininko, profesoriaus Jono Mackonio 80 metų sukaktis. Įžymų Lietu­vos talentą pagerbė kolegos dailininkai, draugai, bičiuliai, giminės. Ta proga buvo atidaryta jo dailės darbų paroda.

Stasys Juškus galerijoje "Vilnius ir dailė"

Stasys Juškus galerijoje „Vilnius ir dailė”

Galerijoje „Vilnius ir dailė” įvyko sielos šventė tikrąja ta žodžio prasme. Paminėti prof. Joną Mackonį susirinko menininkų elitas. Prisiminimais apie neeilinę asmenybę dalijosi kompozitoriai Leonas Povilaitis, Vytautas Kairiūkštis, dailininkas profesorius Kazys Morkūnas, kiti jį pažinoję kolegos ir artimieji.

Kas gi buvo profesorius Jonas Mackonis? Tai – iškili asmenybė, Dievo apdovanota daugeliu talentų. Dailininkas, Dailės akademijos profesorius, pedagogas, rašytojas, dramaturgas, parašęs libretus penkioms operoms. Labiausiai Lietuvos žmonėms įsimintinas Jono Mackonio sukurtas libretas kompozitoriaus V.Klovos operai „Pilėnai”. Ir nuostabaus grožio, amžinai širdyse išliekanti garsioji Ūdrio arija. Prisiminimų vakare Ūdrio ariją atliko operos solistas Vladas Bagdonas.

Profesorius Jonas Mackonis turėjo fenomenalią atmintį, idealią muzikinę klausą, gražų baritoną.. Ne visi žinojo, kad profesorius ir pats dainuoja arijas iš operų. Vieną vakarą jis mus nustebino išgiedojęs 12 pasaulio šalių himnus tų tautų identiškomis kalbomis. Jis buvo poliglotas.

Nesinorėtų po prisiminimų šventės išsakyti susikaupusias širdyje nuoskaudas. Tačiau vardan to, kad ateityje mums, kultūros puoselėtojams, nereiktų patirti gėdos prieš Lietuvą, jos jau-nimą, norėčiau pasakyti tai, ko neturėtų būti, ir dėl ko merdėja mūsų kultūra.

Pritariu žymaus dailininko, profesoriaus Kazio Morkūno nusistebėjimui, kad skaudu, kai tokį iškilų žmogų, profesorių Joną Mackonį, užmiršo paminėti žiniasklaidos atstovai. Jeigu ne dienraščiuose, tai bent kultūros savaitraščiuose, per televizijos kultūros laidas, nacionalinį radiją. Profesoriaus sukaktimi nepasidomėjo Kultūros ministerija, Dailininkų sąjunga.. Garsių libretų autorius Jonas Mackonis užmirštas net Operos ir baleto teatro. Į visas instancijas organizatoriai nunešė pakvietimus, prašydami atvykti, pagerbti Joną Mackonį, apie renginį papildomai išsiuntė priminimus faksu. Tačiau niekas nesureagavo, neatvyko pagerbti mūsų mylimo profesoriaus.

Noriu kreiptis į kultūros darbuotojų, žurnalistų sąžinę – kodėl jūs tokie surambėję, užsidėję visažinančiųjų kaukes, gebate greitai užmiršti tuos, kas kūrė Lietuvos kultūrą? Negi tokia trumpa atmintis, kad neprisimenate, jog V.Klovos opera „Pilėnai”, kurios libreto autorius profesorius Jonas Mackonis, yra lyg antrasis tautos himnas, metų metais neišnykstantis iš Operos ir baleto teatro repertuaro?

Nejaugi savo abejingumu, gerbiami valdininkai, norite išbraukti šį ir kitus talentus iš mūsų tautos kultūros istorijos metraščio arba juos pakeisti jaunimą bukinančiais, žemą moralę demonstruojančiais, vos ne sekso „šou” renginiais, su pseudoasmenybėmis, kaip televizijos laida „Akvariumas”?! Štai čia sulekia kaip musės prie medaus ir žurnalistai, ir politikai, ir masinė jaunimo auditorija…

Nebūkite infantilūs, pagalvokite apie savo gyvenimo prasmę, atsipeikėkite, kol neįvyko nepataisomų dalykų! Mes prarandame pačius gražiausius tautos žiedus, Lietuvos talentus, vietoj jų renkamės besielius, iškreiptus reginius, pseudokultūrą. Neskatinkime šių dalykų bent mes, Lietuvos kultūros atstovai, švietėjai, kuriems nors šiek tiek rūpi Lietuvos ateitis. Kas bus po mūsų, kai neliks mūzų!

Kreipiausi į gerb. Vaidotą Žuką, radijo laidos vedėją, su prašymu pagerbti prof. Jono Mackonio atminimą laidoje. Tuščios kalbos! Sulaukiau atsakymo, kad ši radijo laida yra jau tokia garsi, kad dėmesys galėtų būti skiriamas tik labai garsiam menininkui, atvežusiam iš užsienio paveikslus , ar kilusiam iš tokio egzotiško pasaulio krašto, kur mūsų nėra. Deja, gerb. V. Žukui noriu priminti, kad profesorius Jonas Mackonis kilo ne iš užsienio, o iš pačio gražiausio Dzūkijos kampelio – Varėnos! Būtent Varėna davė peno jo talentui, ten išaugo šis galingas ir plačiašakis Lietuvos ąžuolas! Ir nesigėdinkime, kad gimėme Lietuvoje!

Noriu paklausti skaitytojų: kas tai – mūsų genties, istorijos, kultūros tęstinumas, tautos išlikimo prerogatyva?! Tąsyk geriau gyvam į žemę įlįsti iš gėdos prieš vaikaičius. Bet tai tik „žiedeliai”, kada vos ne kasdien susiduri su kultūros naikinimo apraiškomis.

Kreipiuosi nuoširdžiai į gerb. Vilniaus savivaldybės merą Artūrą Zuoką, primindamas, kad buvo skelbtas konkursas sukurti himną apie Vilnių. Profesorius Jonas Mackonis buvo parašęs tekstą, aš sukūriau muziką. Konkurse dalyvavo nemažai kompozitorių ir tekstų autorių. Deja, praėjo dveji metai ir – tyla.

Ką veikia Vilniaus savivaldybės Kultūros skyrius, jo valdininkai? Ar negalima būtų išleisti jau sukurtų dainų apie Vilnių rinkinį. Bent išlikų istorijai, nekalbu apie tai, kad šias dainas tautiečiai tikrai dainuotų! Lietuva maža, mums reikalingi talentai, gerbkime ir mylėkime, saugokime, atminkime juos!

     Aš pats, kaip galerijos „Vilnius ir dailė” šeimininkas, ir ateityje stengsiuosi dirbti už Vilniaus kultūrą kuruojančius valdininkus be jokio papildomo atlyginimo. Kviečiu visus tautiečius bent savo apsilankymu prisidėti, palaikyti mūsų galerijos renginius, aplankyti garsių dailininkų parodas.

Kartu su Švietimo ir mokslo ministerija galerijoje jau ištisi metai vyksta edukaciniai renginiai Lietuvos jaunimui. Kas antrą trečiadienį moksleiviai iš visos Lietuvos atvyksta į seminarus. Paskaitas skaito garsūs Dailės akademijos profesoriai ir docentai.

Kviečiu visus televizijų, radijo, bent kultūros savaitraščių, žurnalistus pas mus į svečius. Tikrai turėsite, mielieji, ką parašyti, su kuo pasikalbėti apie kultūrą. Man, menininkui, norisi, kad jaunimas nors šiek tiek žinotų tikrąsias kultūros vertybes, suprastų, kas yra dailė, muzika, poezija. Juk mūsų dailininkai – tai. šviesuoliai, talentų talentai, kurių darbus nėra gėda rodyti Europoje ir pasaulyje! Branginkime juos, neužmirškime ne tik išėjusiųjų anapilin, bet ir gyvųjų.

Profesorius Jonas Mackonis yra sakęs, kad jam nereikia gedulo, svarbu, kad gyvieji minėtų jį prisiminimuose. Neužmirškime šio priesako, nes ir mes esame laikini šioje žemėje. Paminėkime išėjusius talentus taip, kad ir mus paminėtų.

L. Krescenzo yra pasakęs: „Visi esame angelai tik su vienu sparnu. Norėdami skristi privalome apsikabinti…” Perfrazuodamas šią filosofinę mintį, norėčiau, kad mūsų kultūra, dėka ją puoselėjančių žmonių, įgytų abu sparnus ir neštų kaip angelas Lietuvos vardą į pasaulį.

Apsikabinkime, kad kurtume, bet ne griautume! Tąsyk ir mūsų genties, tautos ainiams amžinai aidės abiem sparnais erdvę skrodžiančio kultūros Angelo trimitas.

Stasys Juškus, galerijos „Vilnius ir dailė” savininkas
LIETUVOS AIDAS, 2002 11 20,  Nr. 268 (8848)

Sorry, the comment form is closed at this time.