Gru 172012
 

Vilniaus dailės galerijoje „Dailininkų menė“ 2012 m. lapkričio 8 – gruodžio 15 dienomis surengta paroda, skirta tapytojo Jono Mackonio 90 – osioms gimimo metinėms. Ši retrospektyva skatina apmąstyti dar netolimus, bet jau praeitin nugrimzdusius kultūros įvykius, giliau pažvelgti į XX amžiaus antros pusės dailės plėtrą.

ParodaJonas Mackonis buvo unikali asmenybė, apdovanota daugybe talentų, o jo veikla aprėpė nepaprastai platų kultūrinį lauką. Be savo pagrindinės profesijos – dailės,  jis buvo labai gabus muzikai, mokėjo daugelį užsienio kalbų, puikiai valdė plunksną, gerai jautė įvairių literatūros žanrų specifiką ir stilius. Kaip literatas J. Mackonis daugiausiai pasireiškė dramaturgijoje: greta autorinės dramos „Ulijona“, jis yra sukūręs  ne vieną operos  bei miuziklo  libretą,  parašė scenarijų populiariam 6-o dešimtmečio kino filmui „Julius Janonis“. Užtenka prisiminti jo libretais pastatytus įžymiuosius Vytauto Klovos „Pilėnus“, Balio Dvariono „Dalią“, Antano Račiūno „Saulės miestą“ ar kitus spektaklius – ir tampa aišku, kokį pėdsaką šis menininkas yra palikęs Lietuvos muzikos ir teatro istorijoje. J. Mackonis gerai žinomas ir kaip meno teoretikas bei istorikas. Periodinėje spaudoje jis yra paskelbęs per šimtą dailės straipsnių, išleido monografijas „Antanas Žmuidzinavičius“, „Antanas Vivulskis“, „Lietuvos scenografija“, buvo bendraautorius solidžiame leidinyje „XX a. Lietuvos dailės istorija“. 1968 m. Mackoniui buvo suteiktas meno mokslų kandidato laipsnis, 1969 m. dailininkas tapo Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) docentu, o 1986 m. – Piešimo katedros profesoriumi. Jo mokiniai ir kolegos prisimena menininką kaip kuklų  geranorišką žmogų, visada skubantį į pagalbą kiekvienam patekusiam į bėdą, niekada neprarandantį optimizmo ir humoro jausmo. Taiklūs „mackoniški“ anekdotai dažnai padėdavo išlaikyti pusiausvyrą net pačiomis sudėtingiausiomis ir niūriausiomis  aplinkybėmis, o greita profesoriaus reakcija ir išmintingi sprendimai ne vieną bendražygį apsaugojo nuo didelių sovietinės valdžios nemalonių. Sunkūs karo ir pokario laikai, materialiniai nepritekliai neužgesino kaitrios menininko kūrybos kibirkšties ir nenuslopino meilės gyvenimui bei žmonėms. Apie tai byloja visa Mackonio kūrybinė veikla.

Nepaisant intensyvaus darbo įvairiose kultūros srityse, Mackonis didžiausią savo gyvenimo dalį paskyrė tapybai. Profesinių paslapčių jis mokėsi pas žymiausius mūsų dailės korifėjus: Telesforą Valių, Juozą Mikėną, Antaną Gudaitį, Justiną Vienožinskį, ir –   svarbiausią bei mylimiausią mokytoją  – Stasį Ušinską. Šie meistrai jam atskleidė plačių  meninių galimybių pasaulį, perteikė kultūrines tradicijas, davė stiprius piešimo pagrindus, tačiau nė vienas jų nepadarė tiesioginės įtakos formuojantis individualiam  tapytojo kūrybos braižui.  Neįsitraukė Mackonis ir į naujų, vėliau užplūdusių meno srovių verpetus, nors sunkiais geležinės uždangos laikais ne kartą yra pasisakęs už menininko raiškos laisvę ir dailės formų atsinaujinimą. Jo paties tapyba mūsų dailės panoramoje išliko tarsi  savotiška salelė, nepaveikta nei didžiųjų klasikos autoritetų, nei dažnai besikeičiančių meno madų ir tendencijų. Laikydamasis atokiau nuo modernistinio šurmulio, nesivaikydamas ambicingų meninės saviraiškos tikslų, tapybinių  efektų, Mackonis nuosekliai gilino pradėtą romantinio realizmo vagą, o savo paveikslais kalbėjo apie jam artimus bei brangius dalykus: gimtąjį kraštą, čia gyvenančius žmones,  šlovingą tautos istoriją, moralę, kultūros paveldą.  Gal paradoksalu, bet tapydamas šiuos amžinus, regis, nuo aktualijų nutolusius siužetus ir pasitelkdamas jau nebemadingą realistinę manierą, jis įėjo į mūsų istoriją kaip vienas originaliausių XX amžiaus antros pusės lietuvių tapytojų. Jo darbų savitumo ir įtaigos priežastis, veikiausiai, glūdi tame, kad dailininkas, stojęs prie molberto, niekada nemelavo nei sau, nei žiūrovui, vaizdavo pasaulį tokį, kokį matė ir taip, kaip jautė.  Pasaulėjautos, charakterio  ir meninės išraiškos vienovėje gimė drobės, kuriose vienu metu prabyla ir įžvalgus, patyręs  intelektualas, akylus stebėtojas, profesionalaus piešinio meistras, ir paprastas kaimo vaikas, poetas, su giedru, spinduliuojančiu žvilgsniu ir atvira, sentimentalia  širdimi. Mackonio, kaip ir kitų jo amžininkų   neaplenkė sudėtingi XX amžiaus meno procesai, tik jo kūryboje jie atsispindi nuosaikiai, prigijo pamažu, natūraliai. Greta vyraujančios realistinės krypties jo drobėse galima pastebėti ir naiviojo meno poveikį, fotografijos įtaką, impresionizmo ar net postimpresionizmo bruožų. Mackonio kūryba nėra vienalytė, dailininkas dirbo įvairiuose tapybos žanruose ir kiekviename jų atsiskleisdavo kiek kitaip.

Viena jo pamėgtų temų – istorija. Didinga Lietuvos praeitis Mackoniui visą gyvenimą buvo neišsenkantis įkvėpimo šaltinis. Nuo mažens auklėtas lietuvybės dvasia, vėliau savo akimis regėjęs sunkų Lietuvos kelią į nepriklausomybę dailininkas išsiugdė stiprų patriotinį jausmą, kurį įkūnijo didelėse daugiafigūrėse kompozicijose, vaizduojančiose lemtingus Lietuvos istorijos įvykius: „Mindaugo karūnavimas“ 1997, „Pilėnai“, „Barbora“ 1993, „Šv. Brunonas Litua žemėje“ 2001 ir kt. Anot menotyrininkės Kristinos Miklaševičiūtės „Siužetų interpretacijoje įžvelgiame betarpiškus tapytojo ryšius su nacionaline atmintimi, su jos morale, tradicijomis ir etniškai paženklinta gamtovaizdžio aplinka. Įspūdingose pilnose stiprybės žmonių figūrose tarsi įkūnijama lietuvių vienybės prasmė, jų siekimas nepalūžti karo audrų ir kitokių negandų sūkuriuose.“ Žinant Mackonio glaudžius ryšius su teatro menu,  nenuostabu, kad šie paveikslai turi nemažai teatrališkumo, per kurį pabrėžiamas įvykio reikšmingumas, išreiškiamas ir patriotinis patosas.

Visai kitokie menininko darbai, sukurti kaimo tematika, kuriuose dažniausiai vyrauja nostalgiška rimties ir susikaupimo nuotaika, perteikianti harmoningą ir pastovų kaimo žmogaus pasaulį. Tapytojas naudoja pabrėžtinai paprastą, be gudravimų kompoziciją, su centre stovinčia  viena arba keliomis figūromis, aplink kurias sukasi būdingi, simbolinę prasmę įgiję  aplinkos elementai.  Frontalūs, „nevikriai“ pozuojantys personažai tarsi žvelgia iš senų fotografijų, primindami negrįžtamai prabėgantį laiką. Šiose scenose  netikėtai svarbų vaidmenį įgauna buitinės detalės, kaip, antai, taškuota močiutės palaidinė, gėlių raštu siuvinėta mergaitės prijuostė, ar nėriniuotos užuolaidėlės languose. Dokumentiškas, kiek hiperbolizuotas detalių tikslumas suteikia nepakartojamą, stiprų  autentikos pojūtį, kuris žiūrovui pažadina prisiminimus susijusius su asmenine patirtimi ir sentimentais.   Dekoratyvūs, ryškiaspalviai akcentai, savotiškai derantys su realistiniu piešiniu, meninį vaizdą supoetina, nepastebimai atitolina nuo realybės. Šio tipo darbuose labai įtikinamai panaudota liaudies meno patirtis. Bet, skirtingai nuo daugelio kolegų, kurie žavėjosi monumentalia, ekspresyvia liaudies skulptūra, Mackonis įkvėpimo sėmėsi iš kameriškesnių  tautodailės žanrų:  gal būt tai buvo  skrynių raštai, liaudies tapyba, grafika. Jam tiko nepretenzingas, nuoširdus liaudies menininkų grožio suvokimas, intymus ryšys su motyvu ir pačia gamta.

Ypatingą vietą Mackonio kūrybiniame palikime užima Vilniaus senamiesčio peizažai, kurių   yra išlikę per septynis šimtus.  Šio žanro darbuose menininkas ryškiausiai atsiskleidė kaip piešinio ir kompozicijos meistras, intelektualas ir estetas.  Vilnius dailininkui reiškė labai daug: tai – mūsų krašto kultūros lopšys, istorijos liudytojas, meno šventovė; su šiuo miestu susijusi didžioji dalis jo asmeninio gyvenimo – išvaikščiota kiekviena gatvelė, kiekvienas namas apsuptas prisiminimų… Su romantiko įkarščiu ir metraštininko tikslumu dailininkas nepaliaujamai fiksavo laiko dildomą senamiesčio architektūrą Kruopštus, preciziškas piešinys neleido likti nepastebėtai nė vienai reikšmingai detalei, o smulkus impresionistinis potėpis kūrė šviesos žaismą, teikė vaizdui gyvybės ir individualumo. Būdinga, kad Mackonio darbuose architektūra labai glaudžiai susijusi su gamta. Tai pabrėžia ne tik gausiai vaizduojama augmenija, dinamiška dangaus erdvė, bet ir mirgantys spalvų bei apšvietimo niuansai, besikeičiantys priklausomai nuo metų ir paros laiko. Mackonis gerai jautė vidinį architektūros gyvenimą, ritmą, nuotaikas. Besižvalgydami į jo darbus, pamatysime Vilnių visokį: didingą ir intymų,  kasdienišką, šventišką ir dramatišką. Jaukius kiemelius, siauras gatveles molbertinėse drobėse keičia plačios panoramos su kylančiais bokštais, skambančiais varpais, o saulėto rudens nuspalvinti namų fasadai pamažu persikelia į darganotos žiemos gatves, bažnyčių šventorius.

Mackonio kūryba paperka savo tikrumu ir nuoširdumu. Beje, ją išsamiai pristato dailininko kūrinių reprodukcijų albumas, o apie patį dailininką daugiausiai galime sužinoti iš jo atsiminimų knygos „Boružės odisėjos“.

Gražina Gurnevičiūtė

Sorry, the comment form is closed at this time.