Leiskit porą žodelių apie tapybą. Mackonis būtų vertas žymiai didesnių parodinių erdvių nei čia yra. Bet tokia jau yra mūsų realybė. Kažkaip minimalistiškai kartais tenka prisminti dideles asmenybes, kurios sunkiai telpa į minimalistines erdves. Jono Mackonio kūryba sakyčiau šiuolaikiniame meniniame gyvenime priimama gana komplikuotai todėl, kad mados kitos. Kartais dailininkas gimsta ne laiku. Vat, jei šimtą metų anksčiau būtų gimęs, tai tada – šlovė, o jei šimtu metų vėliau – visai kita reakcija. Tai aš sakyčiau, kad realizmas šiuolaikiniame gyvenime yra viena tokia neparanki sritis dailininkui. Kadangi, jei taip atokiau einant nuo tų visų madų, toks bjaurus žodis „mados“, bet vis tiek mene egzistuoja konjuktūra. Tai Jonui Mackoniui buvo tas pats, kokia ten konjuktūra, nes jis sakyčiau turėjo tikro menininko supratimą. Faktiškai viskas ėjo iš vidaus ir iš aplinkos. Šiais laikais nemadingas žodis patriotizmas. Bet jį reiktų vadinti dideliu gražiu patriotu. Kartais būna patriotai politikai kvailai patriotiški. O Mackonis yra pavyzdys inteligento patriotiškumo, kuris gražiai įaugęs į kūrybą. Visa Mackonio kūryba faktiškai ėjo iš didelės meilės Lietuvai ir Vilniui. Visų pirma, norisi pasakyti apie jo peizažus, kurių jis yra begales nutapęs. Jo kūriniams visada būdinga gera kompozicija, šiek tiek į impresionizmą linkstanti tapyba. Kartais mes pašnekėdavome apie meną. Mackonis vis sakydavo aš suprantu, kad plastika gal kartais reikalauja apibendrinimo, bet aš esu kaip metraštininkas. Man svarbu, kad gal kada nors nugriaus tą namą, bet vat ten liks kažkoks langelis, koks karnizas, koks kavinukas, kokia forma. Sakyčiau jis toks pasakorius – metraštininkas. Tapė matyt truputį lyg ir atmintinai, pradžioje padaro iš natūros piešinį, o po to iš atminties tapo. Ir tas metodas matyt davė dekoratyvoką, kartais aštroką koloritą, kažkam patinka, kažkam ne. Tas ir būdinga Mackoniui – labai detali tapyba ir dekoratyvokas koloritas. Antra jo kūrybos dalis – figūratyviniai darbai. Vėl gi labai neparankus istorinis periodas ir mados, nes menotyrininkai jau „įrodę“, kad figūra – tai jau beveik viskas, kvadratas – irgi figūra, bet Mackonis, kai nutapo kokį nors bajorą, tai vis tiek įdomiau žiūrėti nei į kokį kvadratą. Tai todėl tie figūratyviniai paveikslai turi ir turės išliekamąją vertę. Išties labai nedaug Lietuvoje yra figūratyvinio meno pavyzdžių. O Mackonis, būdamas kukli asmenybė, sakė – vis tiek gal aš padarysiu paveikslą ir galbūt įdės į vadovėlį, kurį atsivertę, vaikai matys istorine tematika padarytą paveikslą, o tai yra labai jau daug. Dabar statoma pilių teritorija, žemutiniai rūmai, ten reikės kažką pakabinti ir jau paskelbtas istorinio paveikslo konkurasas. Ko gero, mes čia matome pilių teritorijos ekspozicijos dalį (rodo į „Mindaugo karūnavimą“), nes Juškaus galerija irgi stovi pilių teritorijoje. Manau, kad Mackonio tapyba yra įdomi, unikali, labai autentiška, kylanti iš vidaus, labai lietuviška ir turi ne tik tą istorinę reikšmę, patriotinę, pasakoriaus, bet išliks ir ta tokia plastinė reikšmė, kadangi menas yra labai įvairus, kaip Vaiteikūnas gražiai pasakė, kaip karoliukai ant to rožančiaus – kiekvienas savotiškai įdomus. Tad tegu spindi tame rožančiuje tas Mackonio karoliukas.
Gru 162012
Sorry, the comment form is closed at this time.