Lap 262012
 
Seno lapino ir lapės paskutinė meilė…
Gimė jiems maža lapiukė – lapė rusvakailė.
Nieko sau varliūkštė buvo. Tarp kitų geriausia.
Greitas kojas, suktą galvą, baisiai gerą klausą
Ji turėjo, o tarp kitko uodegą gan ilgą;
Būdavo kiekvieną rytą ją šąltiny vilgo,
Gi po to prie upės kranto pusdienį šukuoja
Plauna veidą, dantis valo, kol nuskausta koją…
 
O tie patinai smaližiai, krūmuosna įpuolę,
Sekė ją, gudriai kuždėjos: Bus jinai gražuolė…
Išdidi kiek, bet tai niekis, skelbsime turnyrą.
Kas laimės, tą Jos Didybė pasirinks už vyrą…
 
Bet nedžiūgauki iš anksto… (šitaip žmonės sako)
Tiems smaguriams mūs puikuolė taip ir nepateko.
Dievas žino, koks tai velnias čia medžioklę siuntė,
Ir ne seną, ne barzdočių, ne bet kokį slunkį…
Jaunas, garbiniuotaplaukis ir figūra nieko…
Šlipsas… galife… dvivamzdis dvidešimto vieko,
Spindesys jo batų lako rasai konkuruoja
Lyg pas nuostabų ir didį Vagnerio herojų
 
Gi ta mūsų gražuolikė rodos ir nekvaišė,
Tam vyrukui prieš pat nosį kyšt ir pasimaišė.
Šis nežioplas – pliast ir šovė.  Žinoma,  pataikė…
Taip terboje tarp kurapkų rado savo kraitį
Primadona nelaiminga, lapė šilkuodegė…
Giria ošė, jaunas žvilgsnis pergalingai degė,
Leidos saulė, pūtė vėjas, vakaras pabalo…
Taip toliau ir taip toliau ir dar toliau be galo.
 
Jei tragedija ši būtų pasibaigus šičia,
Jokios aš dėlto poemos šiandie nerašyčia.
Bet atomazga intrigos kur kitur glūdėjo,
Kai ant savo švelnaus kaklo lapę užsidėjo
Mylimoji mano, tyliai sau nusišypsojus:
Buvo toks, kuris nušovė… O tai bent herojus!
Tai bent vyras! “Tau tikriausiai būt sunku ir keista
Dėl manęs, dėl tokios lapės braidžioti po raistą…”
 
Ne brangioji! Apsirinki, dėl tavęs aš viską
Padaryčiau. Tau parneščiau aukso saulės diską.
Tau žvaigždžių takus nutiesčiau per dausų bedugnę
Užu vieną jaukų žvilgsnį, užu meilės ugnį.
Bet pirmiau prisipažinki, ką per mainų šventę
Jam už dovaną pasiūlei, miela spekuliante.
Nesakai? O aš žinau juk, kas tave nugirdė,
Kaip tu iškeitei į lapę savo jauną širdį.
Geras biznis.  Apsimoka!… Be ilgų derybų.
Ašen liudininku būsiu… Viskas pigiau grybų!
Tad, valio!… Pajacai juokis prieš tikrovę plepią.
Tavo meilę juk pražudė paprasčiausia lapė…

.

Kaunas, 1945-09-12

Turinys

Lap 262012
 
Aš šį eilėraštį rašau tik sau ir Jai,
Nors iš gyvenimo esu paskolinęs
Jam žodį, rimą ir tyriausiai
Čia skambantį šį terminą istorinį…
 
 
Atgimimas – aidas mirusių dienų
Vėl vilnyja viršum klonių balzganų
Ir skambi daina išsklaido vėsią tylą
Pilkumoj įsižiebia širdis jauna;
Kibirkštis pavirsta tvyksinčia liepsna,
Ir saulėtekio gaisai užtvindo šilą.
 
Aš menu žiedų pernykščių dvelkimus,
Aš blaškausi po našlaites neramus
Tais pačiais takais ieškodamas jų vietos.
Juk žiedai nebuvo mirę. Pusnyse
Slėpėsi gležna gyvybė ir dvasia,
Kad pavasario sulaukę pražydėtų.
 
Skleidžias žiedas, o gėlė jau nebe ta:
Buvo mėlyna žibutė – nū balta
Plūkė glaudžia savo penklapi turbaną
Liauną stiebą vėjas supauja lėtai…
Ir galvoju ar kita čia, ar jinai
Išsvajotoji puošmė likimo mano.
 
Ta pati! Širdis pasakė – ta pati!
Dėl kurios blaškiaus gilioj žiemos nakty,
Kai sapnuoti aršus speigas man neleido
Atgimimas… Nykaus sielvarto kapai…
Ei, sugaukite pavasario varpai
Atkartodami giesmės didingą aidą.

.

Kaunas, 1945-09-06

Turinys

Lap 262012
 
Te aistrios bangos krantą nuolaidų skalauja:
Manęs į jūrą jos neįvilios.
Aš abejingas nū ir iš gyvenimo nereikalauju
Man pažadėtos vikingo dalios.
 
Ne baimė ir ne nuovargis, o vien pasiilgimas
Šventos tylos ir to virpėjimo švelnaus
Kurs sodo vienišo pavėsy piligrimo
Maldas ir darbą čia palaimins ir priglaus.
 
Neteisūs tie kurie pašieps ramybę
Ir tiesą nuobodžią ir banalia laikys.
Aš jos užuovėjoj užgniaušiu nerimą beribį,
Pažvelgęs drąsiai lemčiai į akis.

.

Kaunas, 1945-09-04

Turinys

Lap 262012
 
Patrankoms dundant tolumoj bėrei į žemę grūdą,
O nū šventa tyla vilnyja per laukus.
Ir varpų šiugždesys toks mielas ir jaukus
Tau apie pergalę papasakot panūdo.
 
Ties nauja pradalge ramus ir išdidus sustojai
Ir skruostus nutvieskė vėl nuotaika žavi.
Kuk varpos tos ir tie laukai savi.
Ir tu pats laisvas tarp laisvų artojų
 
Švelniai šnarėdami rugiai po kojų svirti ima
Ir šviežios duonos kvapas dvelkteli nuo jų.
Pjovėjau užsimok su ryžtumu nauju,
Ne tu patsai kuri sau laimę ir likimą

.

Ukmergė, 1945-08-02

Turinys

Lap 262012
 
Pasiplepėti atvirai,
Be komplimentų, be vaidybos,
Panūdau aš, gana gerai
Supratęs, kur tos aukso ribos
Tarpe šios žemės ir dausų,
Tikrovės ir svajų visų,
Tarp gėrio paprasto ir tyro
Ir egzaltuotųjų satyrų,
Paskendusių ligi ausų.
Kažkokioj vizijoj beprasmėj.
 
Gana tad unkščiančių motyvų
Ir posakių taip banalių,
Jei išsireikšti aš galiu,
Sukūręs žodį kuklų, gyvą.
Pakaks jo piešti ryto žarai,
Dienos nuogybei be kaltės,
Varsoms saulėlydžio vakario
Ir pirmai valandai nakties
Pakaks jo girt ir pasityčiot
Iš milžino – žmogaus mažyčio.
 
Nepyk, mergaite mylimoji,
Jei ašen angelu tavęs
Nepavadinsiu… Tu svajoji
Tikriausiai apie jungtuves…
O gal tik apie flirtą kuklų
Be meilės dangiškų stebuklų,
Net nesvarstydama nūnai,
Ar tiktų tau pūkų sparnai.
Tad kam nuvalkiotos jau frazės.
Dar su atodūsiu giliu?
Aš be fanfarų, be ekstazės
Tiesiog sakau: “Tave myliu
Kaip moku, žemiškai tvirtai
Jei tu tą patį pajutai,
Man atsakyk.  Ir paprastai
Man atsakyk…

.

Turinys

Lap 262012
 
Jei tai tiesa, jei tai viltis, jei tai bent jos šešėlis
Trenksmais dusliais, ūmiu žaibu nutviskęs naktį baisią,
Beprotiškai baisi mintis!… Nors viesulas išėlęs
Tebesiaučia, bet jausmas toks, jog tuoj, jog tuoj ateis jie.
.

Turinys

Lap 262012
 
Tavo vardą skambų mielą pasakon pinu,
Mintimi tos pasakos šiandien aš gyvenu.
Driekias dievinos jaunatvės vizija laki.
Mylimoji mano negi tu ja netiki?
Nuostabių herojų rūbuos nieks mūs nematys:
Tu gražuolė gyvačiukė, o aš gudrus žaltys.
Tu duktė jauniausia žvejo, aš tasai kuris
Vandenų gelmėje rūmą gintaro turįs.
Vai žavi ma karalystė.  Kas ją suardys?
Valios lankos, aukso sodai ir tyra širdis.
Aš valdovas ir taip keista: man vienam gūdu;
Ieškau laimės ir tos laimės niekaip nerandu.
 
Plaukiu per marias plačiausias žydra valtimi.
Prieš mane pakrantė driekias saulėta, rami.
Aš nustebęs savo laivą sustabdau ūmai;
Vandenyj skaidraus kristalo šėlsti tu linksmai.
Skardus juokas, džiugus klyksmas mainos su daina,
Vis garsiau ir vis linksmiau ir vis dar negana.
Nuogas kūnas, liemuo liaunas taškos tarp bangų.
O plaukuos lašai, lyg perlų rinkinys brangus.
Ir į reginį vilionės liejasi kartu
Švelnios dainos, platūs toliai, jūra, na ir tu…
 
Maudykis dukraite žvejo – saulė dar aukštai.
Jau skubi? Neišsigąski, žaltys rangos štai!…
Lino marškinių rankovėj jis žmogaus balsu
Pašnekės: “Ar būsi mano,  fėja iš dausų?”
Ir skambiai nusikvatosi:  “Šliuže tu baugus,
Dar ko neišsigalvosi? Ašen juk žmogus!”
“Tai niekai, liaunaliemene. Tau žinot gana:
Slepiasi po žalčio oda siela dyvina.”
“Kas iš sielos? Te ji būna deimantais gausi,
Jei iš išvaizdos tu keistas, negražus esi.”
Na jei šitaip, gyvačiuke – nusijuoks staiga
“Įžūlus žaltys: – Keliauki tad namo nuoga.
Nieko nepadės, gražuole, tavo aimana
Kol tvirtai neprižadėsi būti tu mana.”
 
Tavo žodį paskutinį spėju, gal jaučiu,..
Nors tu apgavai gudruole daugelį žalčių.
Pasakos filnalą džiugų aš nūnai menu,
Pasakos tos tikrumu šiandie aš gyvenu.

.

Turinys

Lap 262012
 
Ak, žemės tolimos padangė balzgana,
Ta slegianti tyla ir žmonės svetimi,
Ir nuotaika keista, jog modamas “gana”,
Likimo varsomis nebetikėt imi.
 
Toks nuovargis švelnus jaunystės gražume,
Kai poilsio kuklaus naujoms kovoms geidi
Primerki kiek akis su šypsena ramia
Ir rodos, iš kažkur Solveigą lyg girdi.
 
Pažvelgiu tolumon – žuvėdras ten matau
Jos plazda marių link; dėl to gal neramu,
Jog žemėj svetimoj netyčia pajutau:
Mieloji, aš tavęs ilgėtis vėl imu.

.

Rytprūsiai-Labiau, 1945-04-25

Turinys

Lap 262012
 
Nežinau, kodėl mane pagavo juokas
Skaidrus juokas, lyg šaltinio mirgesys
Ir gyventi, rodos, apsimoka,
Ir būtis lyg nebe tokia jau baisi.
 
Gatvės vaiko akimis pasaulį kuklų
Aš stebiu nūn ir stebiuosi jo galia:
Kiek žavių pilkos dienos stebuklų
Nusidriekia nenutrūkstančia eile.
 
Tai paradas!  Ir gana šaunus paradas
Nors be salvių, fejerverkų, be šviesų.
Žengia laikas. Aš stebiu, užspaudęs žadą,
Margą laiką, lyg jis būtų iš dausų.
 
Jis gi paprastas, lyg ta artojiška rūdinė
Ir suprantamas, nes eina su mumis.
Vieną sykį – sykį pirmutinį
Aš stebiu jį gatvės vaiko akimis.

.

Kaunas, 1945-03-21

Turinys

Lap 262012
 
Saule, aižyki Nemuno ledą –
Teužverda rūsti jo gelmė!
Laisvon jūron nebėr barikadų
Šlykštūs priešai visas jas prarado,
Su jomis pražūtin nugarmėj.
 
Iš krantų išsilieki tu vėlei –
Tavo žemėje tavo valia.
Tavo žemėje sodai ir gėlės
Pražydės.  Juk pavasaris kėlės
Savo burtų ugninga galia.
 
Sriaunūs vandenys, plaukit lig marių
Tarp triumfuojančios žemės kalnų.
Ten išgirsite didvyrius tariant
Savo žodį ir vėjo vakario
Dvelkime aidą laisvės dainų.
 
Saule, aižyki Nemuno ledą –
Teužverda rūsti jo gelmė.
Pro didingųjų mūšių paradą
Mus pavasaris pergalėn veda
Su šūkiu:  Mes laimėsime!

.

Kaunas, 1945-03-08

Turinys

Lap 262012
 
Iš audrių vandenynų ateina banga kruvina;
Gintarinę pakrantę nudažo skaisčiu rausvumu.
O pakrantėj vergų vakarykščių laisvūnė daina
Virš pajuodusių girių, kalvotų laukų virš namų.
 
Tyliai šnara griuvėsiuos pavasario drungnas lietus.
Kapinynų besprogstančiuos medžiuos dar klykia varnai.
Dusliai žemė sudunda. Toli kažkur trenksmas kurtus,
Paskutinis galbūt, suvirpės ir nutils amžinai.
 
Ir staiga pilką tylą trimitų garsai išsklaidys
Ir gyvybe pritvinks samanomis apžėlęs akmuo.
Herkaus Montės karių palikuonių giesmė išdidi.
Naują buitį pradės po nakties įžūliai ujamas.
 
Plauna Rytprūsių žemę banga vandenynų sriauni,
Lyg veržlioji daina pro išgriautas teutono duris.
Gūdžią šimtmečių ūkaną plėšykit vėjai jauni –
Aisčių žemėj vėl aistis artojas ir šventas karys.

.

Ukmergė, 1945-02-23

Turinys

Lap 262012
 
Jei tu sparnus, akimirka, turėtum
Ir užuot šliaužiojus sraige po mano kelią,
Pralėktum lyg kregždė, Greičiau lyg ta kometa
Nušviesdama lemties prakeiktą dalią,
Jei tu, akimirka, kankinanti, beširdė,
Sušuktum: ”Mirštu, duok vandens bent lašą!”
Nusikvatočiau: “Įdomu, kas prašo?”
“Tai tu, gyvate,” tu, kuri negirdei
“Manęs, kai aš trokštąs prie tavo kojų
Sau laimės maldavau ir viską paaukojau.”
 
O šito gėrimo juk tujen daug turėjai,
Kitiems išdalijai. Ar buvo jie verti to?
Jie pigaus juoko pigūs patarėjai…
Už ką gi man ši nemalonė krito?
Ir nežinau kaip lenktis prieš likimą
Ar spjaut į veidą jam ar vėl maldauti
Akimirką, jog šlykštų prakeikimą
Nuėmusi man leistų iškeliauti
Šalin, kur tyliai plaukia laiko upės
Ir meldžias žmonės prieš stabus suklupę.
 
Jaučiu kaip išdidumas skruostus mano dažo
Ir kraujas plėšias iš širdies savaime
Ir rodos visko, visko čia per maža:
Erdvės ir laiko, gėrio, na ir laimės.
O ta dalia sunkiau vis slėgti ima,
Ir aš kenčiu, kvatodamas prieš lemtį,
Blaškaus, norėdamas grubų prakeikimą
Numesti nuo savęs, tulžies nuodus išvemti,
O košmare klaikus, aš vėl dvejoti drįstu
Ką šauktis į pagalbą: Dievą ar MeFistą…

.

Ukmergė, 1945-01-29

Turinys

Lap 262012
 
Jei tiesa,  jog ateities atomų dulkės
Šios akimirkos virpėjiman patenka,
Ir apsiaučia konvulsingą, juodą ranką,
Kuri valdo mūsų dalią smulkią,
Jei tiesa, jogei švelni širdis savaime
Nujautimą klaikų tuoj atspėja,
Ko blaškytis prieš dievus, lyg Prometėjui
Jei žinau jog prieš mane nelaimė…

.

Vilnius, 1944-12-22

Turinys

Lap 262012
 
Virpa saulėlydžio kraujas
Varpose lauko brandaus.
Driekias pašvaistės vis naujos
Blaškomos vėjo gūdaus.
 
Motina žemė dejuoja.
Dundesį lydi trenksmai.
Kulkų lietus tolumoje
Perskrodžia tamsą ūmai.
 
Dūmai padangę apsiaučia
Kokia baisi gūduma
Krykščia išbudinta paukštė
Kur nežinia skrisdama.
 
Sąmyšio keiksmas anapus;
Šičia galingas valio.
Vienas lyg pakirstas lapas
Kniumba ant pievos žalios.
 
Vietoj jo tūkstančiai kyla,
Tartum šešėliai mirties
Kurie ir džiaugsmą, na ir skundą kartų
Ant šalto grindinio suklupę Tau aukoja…
Ir aš nūnai
Rankas lyg kūdikis sudėjęs, maldą tylią
Siunčiu, O išklausyk, Palaimintoji!

.

Vilnius, 1944-12-20

Turinys

Lap 262012
 
Naujų aš žodžių nerandu
Tie patys tau gal nusibodo
Dėl to taip pilka ir graudu
Paliekant baltą vyšnių sodą
 
O nuotaikinga valanda
Kvočiau, ką mielos akys sako
Sugrįšime tiktai tada
Kai vyšnių lapai kris ant tako
 
Nū vienas kartais pamąstau,
Skaičiuodamas dienas ant pirštų,
Ir noriu parašyti tau:
Brangioji mano, ašen mirštu.
 
Iš ilgesio! O pažadėk
Akimirkai bent vienai grįžti,
Kai mūs sodelyje pradės
Raudonais perlais sirpti vyšnios.

.

Vilnius, 1944-10-21

Turinys

Lap 242012
 
Tegyvuoja ta lemtis, ta juokdarė
Mus išskyrusi, nors gal neamžinai
Juk nei tu, nei aš sudievu netarėm;
Dar daugiau: jog tave myliu, nežinai.
 
Ir puiku kai mano meilė priklausys
Man vienam,  ir atkaklumas išdidus
Tavo skruostų nenurausvins.  Ilgesys
Tavo mirgančios jaunystės nesudrums.
 
O kai mano tylios kančios virs aistra
Ir laukimą išsipildymas pakeis
Aš sugrįšiu vėliai rytmetį katrą
Ir pratarsiu: Rodos, tu mane šaukei?
 
Įžūlumas! Nelaimingas, ką sakai?
Bet aš lūpų neklausysiu, vien akių
Ir regėsiu, puošias kilimais laukai
Dar daugiau: Tu būsi mano, aš tikiu.

.

Vilnius, 1944-09-30

Turinys

Lap 242012
 
Giedriabalsė daina per sužliugusias ūkanas
Nuskambės ir neras po drėgna lapija
Sau buveinės jaukios. Nakties paukščiams beūkaujant
Ji suduš, kaip ir kanklės pagimdžiusios ją.
 
Ir iš girios gelmių ten trūnyję paliegėliai
Kaukdami ir stenėdami šokti išeis
Prie šaltinių skaidrių, kur vaiskioj mėnesienoje
Liaunos nimfos vilnijo kasnykais gražiais.

.

Švenčionys, 1944-09-09

Turinys

Lap 242012
 
Tikiu aš vieną didį Dievą
Myliu aš vieną didį Dievą
Tik jis mane ne vieną myli
Visi, kurie rankas jin tiesia
Visi, kurie jam širdį rodo
Į savo karalijos sodą
Į laimę akinančiai šviesią
Švelniai už rankos ėmęs veda
Jis, Dievas – tas, kurį aš myliu.
 
Jei šito viešpaties nebūtų
Tu taptum mano mielas dievas
Kurį aš vienas temylėčiau
Kuris mylėtų mane vieną
Ir skambų žodį tau kiekvieną
Giesmėn nemirštamon sudėčiau
Dangaus šviesa užlietų pievas
Tai būtų meilė. Tu, valdove,
 
Įkoptumei į sostą žavų
Vien tylūs žodžiai:  Ašen tavo…
Ir būtum mano antras dievas.

.

Vilnius

Turinys

Lap 242012
 
Gali ūkauti pelėdos gūdžią naktį
Švento rytmečio varpus vistiek girdžiu
Ima lietūs mano glitų kūną plakti
Aš juokiuos ir lieju širdį iš raidžių
 
Aš juokiuosi, lyg žinočiau savo dalią
O jinai mirgėtų saulėj smaragdu
Lyg pavargę mes po ilgo, mielo kelio
Atsisėstumėm ilsėtis vieni du
 
Gali ūkauti pelėdos gūdžią naktį
Aš tamsoj regiu šviesiai žalias lankas
Sau prisegus prie širdies gintaro sagtį
Atplasnoji man ištiesusi rankas
 
Gyvačiuke, tu žalsvų akių vampyre
Ko taip virpi, lyg saulėteky rasa
Pro tave naktų kliedėjimai pranyra
Gi prieš mus bekraščių tolumų šviesa.
.

Vilnius

Turinys