.
Ukmergė, 1945-12-31
Atsisveikinant su balandžiu
Atia, balandi, pilkas ir negeras.
Prisipažinsiu – negailiu tavęs
Baisaus čia nieko… karas, badas, maras…
O tu blaškeisi po nykias gatves
Ir burkavai, lyg varna prie lavono,
Ir melsvumon nušiurusiais sparnais
Veržeisi. Veltui. Juto nemalonų
Šešėlį žemė, dūstanti nūnai.
Matei, kaip akys ten pro grotų pynę.
Tau pavydėjo tupinčiam kraige.
Kodėl nepaguodei mylėjusių tėvynę?
Kodėl šaipeis iš skendinčių varge?
Ko pakilai, lyg šūvio išsigandęs?
Jis netoli čia tvykstelėj staiga.
Na skrisk sau skrisk ir nebegrįžk, balandi.
Atia, skubėk, čia pat audri banga…