Sau 292013
Užmerk akis man, Viešpatie, kad ašen nematyčiau,
Kad negirdėčiau to, kas dedasi pasaulyj,
Kai žmonės skerdžia vienas kitą tyčia,
Ir verkia žemė kruvina dėl smurto ir apgaulės.
Dėl to gal šymet nepražydo vyšnios baltos,
Sidabro nuometas nerėdo obelaičių,
Kad žemę patrešė kraujas nekaltas,
Ir ašaros pralaistė motinoms beaikčiojant.
Ir bus gal taip ilgai, kol meilė verks paklydus,
Ir Marsas džiaugsis žemėj vietos radęs,
Kol Gailestingasis mums neuždės gailestingumo šydo,
Ir nepaklaus: Sustok ir pagalvok, žmogau, quo vadis?
Ukmergė, 1940-06-20
Sorry, the comment form is closed at this time.