Sau 292013
 
Tiek akių padangėj vakarais pražysta,
Tik per naktį šypsos deimantų dangaus.
Jų kelionės ilgos, bet jie nepaklysta,
Kelias jų tiesesnis, negu to žmogaus.
 
Nesuklumpa žvaigždės po našta kelionės,
Nesustos ilsėti, ir neašaros
Nepaklysta žvaigždės, kaip paklysta žmonės,
Ramios jos sulaukia rytmečio aušros.
 
Daug trumpesnis kelias to žmogaus menkučio,
Kaip klajūnės žvaigždės rudenio nakčia,
Bet apgaulės vėjai mūs likimą pučia,
Klaidos seka klaidą, ir vargų daug čia.
 
Kai kelionėj mano jaunos jėgos baigias,
Ar širdis ištrokšta žemiškos naudos,
Pakeliu akis aš į padangių žvaigždę,
Kuri nepaklysta niekad, niekados.

Ukmergė, 1940-03-21

Turinys

Sorry, the comment form is closed at this time.