Gru 032017
 

1989 metais  Tėtis nutapė paveikslą „Lietuvos Golgota“.

Štai ką apie šį paveikslą jis rašo savo memuarų knygoje „Boružės odisėjos“ (Tyto Alba, 2003):

Atgimimo metais nutapiau dvimetrinę drobę ,,Lietuvos Golgota„, kurioje pavaizdavau mūsų tautos kraupią tragediją — ant audrų suskaldyto ąžuolo kamieno nukryžiuotą valstietį, raudančias moteris, stribą su šautuvu, į Rytus, it judo gyvatę, šliaužiančius tremtinių vagonus. Pirmame paveikslo plane ant spygliuotų vielų draikosi perplėštas Lietuvos žemėlapis ir laikraščio skiautės iš šiurpios praeities kronikų bei Berijos snukis… 

Užsuko tąsyk į mano dirbtuvę Bokšto gatvėje du solidūs vyrai pirkti peizažo ir didžiai nustebo, pamatę tą drobę.

− Žiūrėk, žiūrėk, čia net Lavrentijus Pavlovičius pavaizduotas…

Ir pasiūlė man tą paveikslą jiems parduoti, pažadėjo brangiai sumokėti. Girdi, jiedu norėtų tokį patriotišką kūrinį nuvežti į Ameriką ir padovanoti vienai mūsų tautietei, žinomai visuomenės veikėjai. Suabejojau, ar sovietinė muitinė praleis. Jie patikino: 

− Čia jau mūsų reikalas! Turime ,,blatą„. Tik nuo porėmių  drobę nuimkite. Mes tamstai net būsimos paveikslo savininkės adresą paliksime. Jinai gyvena Los Andžele… 

Susigundžiau. Pardaviau. Pirkėjai, net nesiderėję, 3000 rublių man paklojo — kone metinę profesoriaus algą. Deja, nuo to laiko mano paveikslas dingo kaip į vandenį. Parašiau į Los Andželą vienam giminaičiui, nurodžiau tariamosios savininkės adresą. Gavau atsakymą, jog ten gyvenusi moteris jau senokai mirusi ir apie tokį paveikslą nieko nežinoma. 

O štai mano kolega, menotyrininkas ir dailės kūrinių ekspertas Jonas Sidaravičius tiesiai šviesiai pasakė: 

− Manau, kad tavo ,,Golgotą„ nupirko KGB darbuotojai. Nupirko, sunaikino arba paslėpė iki laiko. Jeigu jie vėl atkustų, pradėtų siautėti ir iškeltų tau bylą, nereikėtų net liudininkų. Teismo salėje išvyniotų tą drobę ir tau, brolau, dešimt metų garantuota… 

Kraupiai linksma hipotezė. O gal iš tikrųjų?… Kodėl, pavyzdžiui, tiedu jauni pirkėjai net Berijos tėvavardį žinojo? Kvailinau save, pardavus paveikslą, kurį prieš tai išvydusi mano sesuo Monika, buvusi tremtinė, taip susigraudino, kad net apsiverkė. 

− Brolali, taigi čia aš, − tarė, rodydama į vieną raudančios moters figūrą. − O čia mano Pranas, Komijos lageriuose nukryžiuotas…

Kai jau taip atsitiko, Tėtis sau nutapė mažesnę, šiek tiek supaprastintą  autorinę kopiją, kuri lig šiolei kabo mano namuose.

Ir štai netikėtai gaunu elektroninį laišką iš JAV, kuriame Aušra Pilipavičius praneša, kad jos namuose kabo… pirmasis 1989 metų paveikslas ir domisi, kaip čia atsitiko, kad Jonas Mackonis po metų nutapė labai panašų paveikslą, kurio nuotrauką rado internete.

Parašiau Aušrai papasakodamas  jai tėvo legendą apie paveikslo dingimą. Į tą laišką atsakė jos tėvas Vygantas Pilipavičius, verslininkas, 1990 metais pabėgęs į JAV nuo jį persekiojusių Kauno reketininkų, kuriems pirmasis Lietuvoje išdrįso pasipriešinti. Cituoju jo laišką, iš kurio paaiškėja tikroji paveikslo istorija:

Laba diena, Vigirdai!

Su Šventom Kaledom sveikiname Jus! Jums raso Viga Pilipavicius, Aušros tėvelis. Aušra man parode emailą jūsu. Man atrodo, Jums būtų įdomu sužinoti Jūsų Tėčio paveikslo „Lietuvos Golgota” likimą.

1989 metais gyvenimas mus privertė palikti Lietuvą. (Jeigu jum būtų įdomu sužinoti apie priežastį, galiti surast Dailiaus Dargio serialo “Mafijos kronikos” šeštą seriją, kurioje parodyta dalis mūsų gyvenimo). Tais laikais sunku buvo pervesti rublius i apčiuopamas vertybes. Buvau supažindintas su Virgilijum Noreika ir pokalbio metu paklausiau, kas iš esamų dailininkų labiausiai vertinamas už Atlanto. Maestro paminėjo, kad jis visada užsako paveikslus iš jūsų Tėčio. Todel ir aš kreipiausi pas dailininką Joną Mackonį! Pirmo vizito metu užsakiau kelis paveikslus savo giminaičiams. Tai buvo Palangos kopos su Baltijos jūra ir Aukštaitijos peizažas. Apsilankymo metu pastebėjau „Lietuvos Golgota” kūrinį. Paklausiau Jono ar galiu nupirkti ši paveikslą, Jonas atsakė, deja ne, nes buvo užsakytas Landsbergio dėl Sajūdžio suvažiavimo. Prabėgus trims mėnesiams, atvažiavau pasiimti užsakytų paveikslų ir matau, kad Golgota tebėra toje pačioje vietoje. Paklausiau Jono, kodel ponas Vytautas nepaėmė paveikslo? Jono atsakymas buvo − Lansbergis neturi pinigų 🙁 Be abejo, aš pasiūliau iškart jį nupirkti ir Tėtis sutiko! Man reikėjo is Švietimo ministerijos gauti leidimą išvežti šį Kūrinį, per pažįstamus iš KGB tai gavau, gal todėl Tėtis ir pagalvojo, kad KGB jį sunaikino! Atgabenti į Ameriką nebuvo lengva, mūsų kelionė vyko per Austriją ir Italiją, buvau jį suvyniojęs į persišką kilimą, tai ganėtinai gerame stovyje atsigabenau čia. Pries įrėminant teko mano pažįstamam dailininkui pataisyti keletą vietų. Dabar šis paveikslas randasi mano dukros Aušros Pilipavičius namuose, jaučiuosi skolingas Jūsų Tėčiui, kad nepristačiau visuomenej šio meno Kūrinio!!! Manau, kad jis turi ne tik meninę, bet ir istorinę vertę. Nėra taip paprasta jį nuvežti į muziejų, į mašiną neįdėsi, žinau, kad tai nėra pasiteisinimas! Pažadu ateinančiais metais susisieksiu arba su S. Balzeko Lietuvių muziejumi, arba su Lietuvos Pasaulio centru Lemonte. Parašysiu Jums tolimesnį likimą.

Amžina atilsį Jūsų Tėčiui, jis buvo be galo talentingas asmuo!!!

Vigirdas Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.