Tarantela

Tiktai klavišų tų juodų
Neliesk, klausytis jų griaudu
Klavišais žėrinčiai baltais
Tyrai, lengvai ir nekaltai
Te konvulsingi pirštai siaus
Vis aistringiau ir vis garsiau.

Ak, krykštavimų dar daugiau!
Ak, tarantela audringiau
Skambėk vidudenio namuos
Dabintuos žvilgsniais mylimos!

Prakeiktas, pilkas liūdesy
Tu nugalėtas nūn esi
Džiaugsmų ir gėrio kupina
Skamba melodija jauna
Kairėn dešinėn liūliuoja vis
Tartum saulėtekyj vilnis

Dvi baltos rankos be žiedų
Ir gimsta tūkstančiai aidų
Ir veržias jie manin giliau
Kol aš pajuntu pagaliau
Jog tarantela ir jinai
Lydės mane visur nūnai.

Sinjora, ašen neturiu
Kaip sliekas širdžių keturių
Ramybę mano suardys
Viena vienintelė širdis
Kvatokis saule! Aš einu
Į slėnius žydinčių kalnų
Jogei šaltinių mirgesy
Tavoji šypsena šviesi
Vaidentus man. Ir ošime
Tamsių eglynų vis tave
Girdėčiau juokiantis skambiai
Ir šaukiančią:  Pas man skubiai!

O jeigu nuovargis mane
Apsiaus, ak, tujen ir sapne
Skraidysi pievoje drugiu,
Dvi melsvos gėlės iš rugių
Dvi tavo akys atvirai
Šypsosis.  Pirštai aitvarais
Vis siaus užgaudamos garsus
Kol vakaras tylus vėsus
Ateis…

Ir būsi tu manam glėby
Ir tarantela įstabi
Lyg himnas mylinčios širdies
Mūs skaidrią meilę palydės
Įžiebdama dangaus žvaigždes.

Antakalnis

Turinys