Sau 292013
Tai tąją dieną liūdnom snaigėm snigo,
Ledinėm ašarom žemelė verkė…
Atsigulė mama, nutilo ir… užmigo,
Ir jos blakstienos amžiams užsimerkė.
Tai tąją dieną vakaro devintą
Mama pavargus į dausas keliavo.
Ji jau nematė šalto ryto švintant,
Ji nematys sūnaus jauniausio savo.
Tai tąjį vakarą likimas, tartum gegė
Iš namų mielą mamą iškukavo.
Gulėjo ji rami, ir žvakės kelios degė,
Ir vienas tėvas be ašarų dejavo.
O gal ji šaukė dar mane – jauniausią sūnų,
Atleisk, motule, širdis negirdėjo…
Atėjo mirtis ir tavo vargšą kūną
Juodu, it dargana, šydu uždėjo.
Ukmergė, 1940-02-16
Sorry, the comment form is closed at this time.