Lap 262012
Šalti žvaigždynai vėsią rudens naktį
Man vėl prabilo… Vos besupratau juos
Lyg iš tolios šalies gimtojon ką tik grįžęs
Klajūnas. Skruostai mano ėmė degti
Ir jausmas pamirštas įsižiebė iš naujo
Klajojančia liepsna kapynuose bekryžiuos.
Kur tu buvai? Girdėjau balsą grubų
Pilkoj tamsoj, kur nieko nesimatė,
Nei debesų audrių, nei žydinčių našlaičių.
Kažinkas zujo, blaškėsi ir kniubo…
Ir kartais rodės man jog tai gyvatės,
O kartais skundas raudančių bekraičių.
Kur aš buvau? Visur ir galbūt niekur.
Ką aš mačiau? Tamsoj neįžiūrėjau.
Girdėjau vien šauksmus ir juoką lyg negyvą
Ir prakaito sūraus lašais kakta sudrėko.
Aš pamaniau man teks keliaut pavėjui
Pilku šio pilko košmaro dalyviu.
Bet aš grįžau laiku, kai mėnesienos
Šaltam rūke, lyg žvaigždės balzganotos,
Tirksėjo miesto žiburiai pilni gyvybės.
Žiūrėkite kenčiu aš ir džiaugiuos ne vienas:
Ten slėny minios kelia šaunią puotą,
Nors jų širdyse sielvartas beribis.
Na ką gi, duokš, lemtie ir mano taurę;
Jei ten nuodai – užmigti nebijosiu,
Jeigu ten vynas, kraujas teužkaista,
Geriau linksmam keliaut per lygumą atšiaurią,
Negu tamsoj girdėti mirtį kosint,
Ir klimpstant bristi nežinion per raistą.
.
Kaunas, 1945-11-26
Sorry, the comment form is closed at this time.