Lap 262012
Pasiplepėti atvirai,
Be komplimentų, be vaidybos,
Panūdau aš, gana gerai
Supratęs, kur tos aukso ribos
Tarpe šios žemės ir dausų,
Tikrovės ir svajų visų,
Tarp gėrio paprasto ir tyro
Ir egzaltuotųjų satyrų,
Paskendusių ligi ausų.
Kažkokioj vizijoj beprasmėj.
Gana tad unkščiančių motyvų
Ir posakių taip banalių,
Jei išsireikšti aš galiu,
Sukūręs žodį kuklų, gyvą.
Pakaks jo piešti ryto žarai,
Dienos nuogybei be kaltės,
Varsoms saulėlydžio vakario
Ir pirmai valandai nakties
Pakaks jo girt ir pasityčiot
Iš milžino – žmogaus mažyčio.
Nepyk, mergaite mylimoji,
Jei ašen angelu tavęs
Nepavadinsiu… Tu svajoji
Tikriausiai apie jungtuves…
O gal tik apie flirtą kuklų
Be meilės dangiškų stebuklų,
Net nesvarstydama nūnai,
Ar tiktų tau pūkų sparnai.
Tad kam nuvalkiotos jau frazės.
Dar su atodūsiu giliu?
Aš be fanfarų, be ekstazės
Tiesiog sakau: “Tave myliu
Kaip moku, žemiškai tvirtai
Jei tu tą patį pajutai,
Man atsakyk. Ir paprastai
Man atsakyk…
.
Sorry, the comment form is closed at this time.