Lap 262012
Aš šį eilėraštį rašau tik sau ir Jai,
Nors iš gyvenimo esu paskolinęs
Jam žodį, rimą ir tyriausiai
Čia skambantį šį terminą istorinį…
Atgimimas – aidas mirusių dienų
Vėl vilnyja viršum klonių balzganų
Ir skambi daina išsklaido vėsią tylą
Pilkumoj įsižiebia širdis jauna;
Kibirkštis pavirsta tvyksinčia liepsna,
Ir saulėtekio gaisai užtvindo šilą.
Aš menu žiedų pernykščių dvelkimus,
Aš blaškausi po našlaites neramus
Tais pačiais takais ieškodamas jų vietos.
Juk žiedai nebuvo mirę. Pusnyse
Slėpėsi gležna gyvybė ir dvasia,
Kad pavasario sulaukę pražydėtų.
Skleidžias žiedas, o gėlė jau nebe ta:
Buvo mėlyna žibutė – nū balta
Plūkė glaudžia savo penklapi turbaną
Liauną stiebą vėjas supauja lėtai…
Ir galvoju ar kita čia, ar jinai
Išsvajotoji puošmė likimo mano.
Ta pati! Širdis pasakė – ta pati!
Dėl kurios blaškiaus gilioj žiemos nakty,
Kai sapnuoti aršus speigas man neleido
Atgimimas… Nykaus sielvarto kapai…
Ei, sugaukite pavasario varpai
Atkartodami giesmės didingą aidą.
.
Kaunas, 1945-09-06
Sorry, the comment form is closed at this time.