Gru 122012
 
Pro rūkanotą tylą rytmečio šikšnosparniai naktiniai
Sugrįžta vėl į varpinės senos palėpę,
Kur sapno neramaus vaiduokliai pasislėpę,
Išgąsdinti žaros ir pirmutinio
Piemens ragelio tyro ir nekalto,
Betyvuliuojančio po klonį ir pro liepų
Ritmingą kolonadą kylančio į dangų.
 
Kokia rimtis plevena virš gėlių rasotų…
Jos nesudrums nei ilgesys nei dainos,
Nors jausti, kaip minkštais kimsais papievių eina
Kažkas slopiai šnabždėdamas švelnius žodžius
Kažkas lengvu apsiaustu virpindamas orą,
Pračiuožia tarp meldų mieguistai liūliančių.
 
Ūmai toks keistas nerimas… Ir jo dvelkimas
Nutildo zylinėjantį dar paežerio vėją.
Tankmių vėsioji lapija vėl liovėsi kuždėjus,
Slopindama naktinių laumių juoką kimų.
 
Tylos! Tylos! Diena į žemę žengia.
Tylos! Į žemę saulė, va, ateina.
Ir varsos dievinos, štai, nutvieskia padangę
Ir džiaugsmas toks akinantis, it banga ištvinus
Užlieja slėnį ir kalvas gėlėtas,
Kur žaižaruojančiam fone saulėtekio auksinio
Į erdvę stiepias medžių siluetai.
 
Ak ta tyla!… Ji svetima jau šiam saulėtekiui:
Pasaulis tyliai džiūgauti nemoka.
Šviesų žaismėj panirti ir gėrėtis,
Išlieti himnus ir šauksmus ir juoką.
 
Ir aižo tylą krykštaujančios dainos.
Balsų siuitoj virpanti gyvybė
Rods siurbia visų spindulį ankstyvą,
Rytinę giesmę jungdamas į gyvą
Vaivorykščių virpėjimą ant žiedlapių daugybės
Ir ant gleivios rasos tankmių lapijos.

Kaunas

Turinys

Sorry, the comment form is closed at this time.