Sau 312013
 

I

Taip gera vakarais svajoti,
Pamiršti viską, viską…
Ne, mintys kyla vėl kovoti,
Vaizdų šimtai sutviska.
 
Tyliom procesijom ateina
Margieji atminimai.
Prisimenu vaikystės dainą,
Girdžiu mamos lopšinę.
 
Matau vaikutį tą mažytį
Ant jos švelniųjų kelių.
Laukai ir pievos žydi, žydi…
Ir Jo pilni takeliai.
 
Dar rytmečio rasas išbraido
Jo smulkios, basos kojos,
Ir tyras džiaugsmas piešė veidą,
Kodėl – jis nežinojo.
 
Kai saulė leidžiasi už šilo
Ir vakaras atskrieja,
Balti rūkai virš pievų kyla,
Ramybę skleidžia fėjos…
 
Tik tas vaikutis basakojis
Kažko nurimt negali,
Parimęs ant tvoros svajoja
Apie auksinę šalį.
 
Rūkai, mėnuo, tamsi giraitė
Jame kitaip formuojas.
Kažkaip kitoks, negu draugai tie,
Vaikutis basakojis.

 

II

Regiu paaugusį bernioką
Tvankiam mieste prie knygų,
Anto kitų, jis šičia mokos
surasti kelią lygų.
 
Vai ne… jam nutiesė jau kelią
Giria, mėnuo, svajonės,
Margi laukai, smėlio takeliai
Ir motina geroji.
 
Matau aš jį prie lapo rymant
Ir rašant kažką keisto…
Ne pamokos tai. Kokie rimai,
Kažkokie posmai sklaistos.
 
Matau jį klasėj linksmą, gyvą,
(Padauža – pasakysi)
Ir rymant vakarą vėlyvą
Su ašarom akyse.

 

III

Švelnutė šypsena atskrieja,
Atskriejo… susilaikė.
Kažkas užbūrė jį. Ne fėja,
O paprasta mergaitė.
 
Pavasaris širdyje šnara…
Už viską jis labiau Ją
Pamilo ir vartus atdarė
Į kelią didį naują.
 
Pro langą saulė taip kvatojas,
O širdyje saldu taip,
Laimingos lūpos vis kartoja:
„Į laimę mes abudu!”
 
Ir žiūri žmonės, stebis žmonės.
Jie šaipos… gal pavydi
Tegu! Jų meilę, jų svajones
Skaistus kilnumas lydi.
 
Tegu nors bombos sprogti ima,
Žemė ugnim nukaista,
Su meile Jos mokės likimą
Valdyt berniokas keistas.

——————

Vaikystė… Tėviškėlės plotai,
Likimas išsisklaidęs,
Taip gera vakarais svajoti,
Prisminti Josios veidą.

 

Ukmergė, 1941-03-22

Turinys

Sorry, the comment form is closed at this time.