Trys vaizdai

I

Taip gera vakarais svajoti,

Pamiršti viską, viską…

Ne, mintys kyla vėl kovoti,

Vaizdų šimtai sutviska.

 

Tyliom procesijom ateina

Margieji atminimai.

Prisimenu vaikystės dainą,

Girdžiu mamos lopšinę.

 

Matau vaikutį tą mažytį

Ant jos švelniųjų kelių.

Laukai ir pievos žydi, žydi…

Ir Jo pilni takeliai.

 

Dar rytmečio rasas išbraido

Jo smulkios, basos kojos,

Ir tyras džiaugsmas piešė veidą,

Kodėl – jis nežinojo.

 

Kai saulė leidžiasi už šilo

Ir vakaras atskrieja,

Balti rūkai virš pievų kyla,

Ramybę skleidžia fėjos…

 

Tik tas vaikutis basakojis

Kažko nurimt negali,

Parimęs ant tvoros svajoja

Apie auksinę šalį.

 

Rūkai, mėnuo, tamsi giraitė

Jame kitaip formuojas.

Kažkaip kitoks, negu draugai tie,

Vaikutis basakojis.

 

II

Regiu paaugusį bernioką

Tvankiam mieste prie knygų,

Anto kitų, jis šičia mokos

surasti kelią lygų.

 

Vai ne… jam nutiesė jau kelią

Giria, mėnuo, svajonės,

Margi laukai, smėlio takeliai

Ir motina geroji.

 

Matau aš jį prie lapo rymant

Ir rašant kažką keisto…

Ne pamokos tai. Kokie rimai,

Kažkokie posmai sklaistos.

 

Matau jį klasėj linksmą, gyvą,

(Padauža – pasakysi)

Ir rymant vakarą vėlyvą

Su ašarom akyse.

 

III

Švelnutė šypsena atskrieja,

Atskriejo… susilaikė.

Kažkas užbūrė jį. Ne fėja,

O paprasta mergaitė.

 

Pavasaris širdyje šnara…

Už viską jis labiau Ją

Pamilo ir vartus atdarė

Į kelią didį naują.

 

Pro langą saulė taip kvatojas,

O širdyje saldu taip,

Laimingos lūpos vis kartoja:

„Į laimę mes abudu!”

 

Ir žiūri žmonės, stebis žmonės.

Jie šaipos… gal pavydi

Tegu! Jų meilę, jų svajones

Skaistus kilnumas lydi.

 

Tegu nors bombos sprogti ima,

Žemė ugnim nukaista,

Su meile Jos mokės likimą

Valdyt berniokas keistas.

——————

Vaikystė… Tėviškėlės plotai,

Likimas išsisklaidęs,

Taip gera vakarais svajoti,

Prisminti Josios veidą.

 

Ukmergė, 1941-03-22

Turinys