Lap 122012
Paklydau pačiam pelkynų viduryj
Be vilties surasti vieškelį, kuriuo ėjau.
Ir jaučiu, kaip lapais atčeža naktis niauri,
O su ja ir mano baimė nemari
Ima veržtis iš tamsos vis atkakliau.
Kur beeinu, jei sunarpliotas mintis
Miegas vysto. Klaikūs šunkeliai aplink,
Mane persunkė šalti lašai. Galbūt lis
Visą naktį, o aš vienišas tylįs
Lauksiu ryto, kol pavargusi galva nulinks.
Atsisėdu tarpe ąžuolo storų šaknų,
Ir klausydamas šiurkštaus šnarėjimo viliuos:
Gal keleivio tebesančio kely
Nuostabiai skaidus varpelis iš toli
Per šią drungną raisto naktį atliūliuos.
O žvanguliai!… Man vaidenas židinys,
Nors žinau, jog ašen neturiu namų.
Aš paklydęs šito raisto kalinys
Laukiu ryto. Vėl nauja lietaus vilnis
Prasisunkia pro lapiją. Aš imu
Ir drebėt ir kuone verkdamas sakau:
Negi, Viešpatie, aš vienas čia likau?
Negi joks keleivis kitas pro čionai
Nevažiuos ir joks varpelis dyvinai
Suskambėjęs nenuskaidrins šios žvarbios nakties.
Ukmergė
Sorry, the comment form is closed at this time.