Lap 122012
O miglotas nežinios slėgime Sprok, prapliupk lietum aštriu, lyg rykštės. Te žaibai juodoj audroj užgimę Nušvies lauką mūsų puotos vakarykštės Nuogąstingai iškreiptuoju veidu Tegu slepias drąsuolius vaidinę. Ir gašliuosius iš pakrūmių lai išbaido Niūrus šauksmas teismo gal priešpaskutinio. Ir regiu tarytum kalną aukštą Ir kartuvės, lyg vaiduokliai, jo viršūnėj, Pakartieji po konvulsijų ataušta. Apačioje alkani sustaugia šunes, Per pusnynus, ant, artėja vilkų rujos Pasigrobti jiems seniai paskirtą duoklę. Braška stulpas ir sušalę kaulai pasmerkti jų, Spindi akys troškusio gyvent karuoklio. Ko jis žiūri taip manęs. Ir lyg prieš galą Pajutau jog mano sąnariai taipogi šąla.
Sorry, the comment form is closed at this time.