Sau 142013
 

Jos gentyje priimta dėvėti linksmą, spalvingą rūbą. Boružė neskubėdama ropinėja, ropščiasi į grumstą, į žolės stiebelį, aikčioja iš susižavėjimo išvydusi pievos margumyną, skėsčioja sparneliais, lekia nuo žiedo prie žiedo, patyliukais saviškai niūniuodama.

Įsivaizduokime, kad taip.

Visas boružės gyvenimas prabėga toje pačioje pievoje. Joje ji pergyvena negandingas savo gyvenimo valandas – liūtis, vėjus, nesuvokiamų galingų milžinų įsibrovimus, ir vėl džiovina sparnelius, ir vėl ropinėja, lakioja – kiek gali, kiek lemta. Ta nedidelė pieva – tai boružės visata. Visko joje yra, visko gana boružės gyvenimui – ir spalvų, ir kvapų, ir polėkių, ir negandų.

Šitaip aš pagalvojau perskaitęs dailininko ir rašytojo Jono Mackonio atsiminimų knygą ,,Boružės odisėjos”. Gavau ją iš autoriaus sūnaus rankų, ir ne bet kur, bet Jono Mackonio paveikslo ,,Paskutinė metų duona” šviesoje. Šitas asketiškas pilkų tonų paveikslas, vaizduojantis motiną, dedančią ant stalo savo vaikams paskutiniąją metų duoną, pašvietė man tarsi kuklios ir didingos lietuvybės altorius ir patvirtino bei sutvirtino mano tikėjimą. Kuo? Mano šalimi, boružės visata…

Kiek daug gijų joje supinta, sumazgyta kiekviename kampelyje! Šičia dainuota ir raudota, svaigta nuo spalvų ir kvapų, vargta ir tikėta, vaikai auginta – jie riedėjo gimtais takais takeliais, o po to – į pasaulį ir garbingai – už lietuvybę – į kalėjimus, tremtis. Sūnus, duktė nelaisvėj – motina tyli, atėjo žinia, kad ištrūko – motina dainuoja.

Epiški laikai!

Ir aš įsitraukiau į ,,boružės odisėjas”, braižiau savojo suvokimo erdvėj jos skrydžių trajektorijas, gilinausi į likimų susipynimus, šypsojausi, žavėjausi lengva ir žaisminga praėjusio gyvenimo boružės visatoje apmąstymų nuotaika… Nei pasmerkimų, nei graudenimų žeidusiems ir žalojusiems kitus ir save – tik gailestis į svetimą dumblą įmynusiems… Ir jo būta iki valios boružės visatoje!

Tikras ir šviesus gyvenimas! O kur tos šviesos paslaptis? Ogi ištikimybėje dzūkės motinos priesakui – tik žiūrėk, vaikeli, kad per tave kiti neverktų.

Tai jums ne mūsų knyginė, logika paramstyta ir užkamšyta išmintis! Tai visais dzūkų šilų kvapais pasmilkyta, skaidriomis ašaromis pašventinta ištarmė, gelmė, kurioje regi tautos gyvenimo patirtį, tokiais paprastais, ant lūpų tirpstančiais žodžiais išsakyta – žemuogių skonio!

Vilius Stakėnas

Sorry, the comment form is closed at this time.