Autoriaus Archyvai: Jogaila

Šeimos albumų nuotraukos

2022 metų lapkričio 9 dieną Jonui Mackoniui būtų suėję 100 metų. Šia proga kviečiame pasižiūrėti jo gyvenimo akimirkas, užfiksuotas šeimos albumų nuotraukose – nuo vaikystės iki pat senatvės.

Muzikinė drama „Legenda apie Pilėnus”

77-ąjį kūrybinės veiklos sezoną ansamblis „Lietuva” pasitinka išskirtine premjera – muzikine drama „Legenda apie Pilėnus”. Naujame amplua prikelta nacionalinė V. Klovos opera „Pilėnai” ansamblio lūpomis subtiliai prabils ne tik liaudiška, bet ir šiuolaikiška kalba.

Operinio kūrinio aranžuotė bei profesionalus pritaikymas liaudies instrumentų orkestrui suteikia šiam kūriniui dar daugiau archajiškumo, patriotiškumo, tačiau tuo pat metu leidžia jam suskambėti ir naujomis spalvomis. Tiek operos libretas, tiek muzikinė dalis yra gerokai redaguota bei adaptuota šių dienų aktualijoms. Skirtingai nei operos žanre, šiame pastatyme veiksmas intensyvus, gausu prozos, šokio, pantomimos, naujų muzikinės išraiškos priemonių, vyrauja scenografijos minimalizmas, tad žanro prasme jis yra kamerinis ir kur kas artimesnis miuziklui. Skaitykite toliau →

Vieno paveikslo istorija

1989 metais  Tėtis nutapė paveikslą „Lietuvos Golgota“.

Štai ką apie šį paveikslą jis rašo savo memuarų knygoje „Boružės odisėjos“ (Tyto Alba, 2003):

Atgimimo metais nutapiau dvimetrinę drobę ,,Lietuvos Golgota„, kurioje pavaizdavau mūsų tautos kraupią tragediją — ant audrų suskaldyto ąžuolo kamieno nukryžiuotą valstietį, raudančias moteris, stribą su šautuvu, į Rytus, it judo gyvatę, šliaužiančius tremtinių vagonus. Pirmame paveikslo plane ant spygliuotų vielų draikosi perplėštas Lietuvos žemėlapis ir laikraščio skiautės iš šiurpios praeities kronikų bei Berijos snukis… 

Užsuko tąsyk į mano dirbtuvę Bokšto gatvėje du solidūs vyrai pirkti peizažo ir didžiai nustebo, pamatę tą drobę.

− Žiūrėk, žiūrėk, čia net Lavrentijus Pavlovičius pavaizduotas… Skaitykite toliau →

Lyrika (1932-40)

_________________

Poezija

 

Lyrika (1941)

___________________

Poezija

 

Padriki posmai

 

 

____________

Poezija

Šiaip sau posmai

___________

Poezija

 

 

Šv. Kalėdų nuotaiką atspindinčioje parodoje – mažųjų paveikslų magija

Mažieji formatai meneLikus vos savaitei iki šv. Kalėdų „Juškus gallery“ pristato paskutiniąją šių metų parodą pavadinimu „Mažieji formatai mene“. Jungtinė 18 žinomų šiuolaikinių Lietuvos dailininkų mažojo formato darbų paroda taps jaukiu žiemišku akcentu  prieš prasidedant šventėms. Aplankyti šią parodą vilniečiai ir miesto svečiai galės iki kitų metų sausio 25-osios.

„Metų pabaiga kviečia įsiklausyti į savo vidų ir pajusti subtilų gamtos virsmą, todėl galerijos erdvė kviečia bent trumpam pamiršti laiko tėkmę ir pažvelgti į mažųjų formatų magiją“, – sako galerijos direktorius Donatas Juškus. Anot jo, ekspozicija skirta šv. Kalėdų temai, ji pasižymi gražia žiemiška estetika ir jaukumu.

Parodoje „Mažieji formatai mene“ eksponuojami 36 mažo formato paveikslai, sukurti J. Čeponio, J. Mackonio, B. Cvirkienės,  A. Galdiko, V. Antanavičiaus, V. Karatajaus, S. Jusionio, S. Juškaus, P. Gudaičio, S. Ušinsko, V. Vizgirdos, Š. Leonavičiaus ir kitų dailininkų.

Paroda veiks gruodžio 17 – sausio 25 dienomis „Juskus Gallery” patalpose (B. Radvilaitės g. 6B, Vilnius). Galerijos darbo laikas I-V nuo 10.00 iki 18.00 val. Daugiau informacijos: tel. +37060039999 arba +37067804322 bei e. paštu [email protected]. Parodos katalogas.

Kviečiame apsilankyti!

Boružės visata

Jos gentyje priimta dėvėti linksmą, spalvingą rūbą. Boružė neskubėdama ropinėja, ropščiasi į grumstą, į žolės stiebelį, aikčioja iš susižavėjimo išvydusi pievos margumyną, skėsčioja sparneliais, lekia nuo žiedo prie žiedo, patyliukais saviškai niūniuodama.

Įsivaizduokime, kad taip.

Visas boružės gyvenimas prabėga toje pačioje pievoje. Joje ji pergyvena negandingas savo gyvenimo valandas – liūtis, vėjus, nesuvokiamų galingų milžinų įsibrovimus, ir vėl džiovina sparnelius, ir vėl ropinėja, lakioja – kiek gali, kiek lemta. Skaitykite toliau →

Boružės odisėjų keliais

Vilniaus dailės galerijoje „Dailininkų menė“ 2012 m. lapkričio 8 – gruodžio 15 dienomis surengta paroda, skirta tapytojo Jono Mackonio 90 – osioms gimimo metinėms. Ši retrospektyva skatina apmąstyti dar netolimus, bet jau praeitin nugrimzdusius kultūros įvykius, giliau pažvelgti į XX amžiaus antros pusės dailės plėtrą.

ParodaJonas Mackonis buvo unikali asmenybė, apdovanota daugybe talentų, o jo veikla aprėpė nepaprastai platų kultūrinį lauką. Be savo pagrindinės profesijos – dailės,  jis buvo labai gabus muzikai, mokėjo daugelį užsienio kalbų, puikiai valdė plunksną, gerai jautė įvairių literatūros žanrų specifiką ir stilius. Kaip literatas J. Mackonis daugiausiai pasireiškė dramaturgijoje: greta autorinės dramos „Ulijona“, jis yra sukūręs  ne vieną operos  bei miuziklo  libretą,  parašė scenarijų populiariam 6-o dešimtmečio kino filmui „Julius Janonis“. Užtenka prisiminti jo libretais pastatytus įžymiuosius Vytauto Klovos „Pilėnus“, Balio Dvariono „Dalią“, Antano Račiūno „Saulės miestą“ ar kitus spektaklius – ir tampa aišku, kokį pėdsaką šis menininkas yra palikęs Lietuvos muzikos ir teatro istorijoje. J. Mackonis gerai žinomas ir kaip meno teoretikas bei istorikas. Periodinėje spaudoje jis yra paskelbęs per šimtą dailės straipsnių, išleido monografijas „Antanas Žmuidzinavičius”, „Antanas Vivulskis”, „Lietuvos scenografija”, buvo bendraautorius solidžiame leidinyje „XX a. Lietuvos dailės istorija”. 1968 m. Mackoniui buvo suteiktas meno mokslų kandidato laipsnis, 1969 m. dailininkas tapo Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) docentu, o 1986 m. – Piešimo katedros profesoriumi. Jo mokiniai ir kolegos prisimena menininką kaip kuklų  geranorišką žmogų, visada skubantį į pagalbą kiekvienam patekusiam į bėdą, niekada neprarandantį optimizmo ir humoro jausmo. Taiklūs „mackoniški“ anekdotai dažnai padėdavo išlaikyti pusiausvyrą net pačiomis sudėtingiausiomis ir niūriausiomis  aplinkybėmis, o greita profesoriaus reakcija ir išmintingi sprendimai ne vieną bendražygį apsaugojo nuo didelių sovietinės valdžios nemalonių. Sunkūs karo ir pokario laikai, materialiniai nepritekliai neužgesino kaitrios menininko kūrybos kibirkšties ir nenuslopino meilės gyvenimui bei žmonėms. Apie tai byloja visa Mackonio kūrybinė veikla. Skaitykite toliau →

Ar kultūros angelas liks su vienu sparnu?

Šių metų lapkričio 9 d., šeštadienį, galerijoje „Vilnius ir dailė” buvo paminėta a.a. dailininko, profesoriaus Jono Mackonio 80 metų sukaktis. Įžymų Lietu­vos talentą pagerbė kolegos dailininkai, draugai, bičiuliai, giminės. Ta proga buvo atidaryta jo dailės darbų paroda.

Stasys Juškus galerijoje "Vilnius ir dailė"

Stasys Juškus galerijoje „Vilnius ir dailė”

Galerijoje „Vilnius ir dailė” įvyko sielos šventė tikrąja ta žodžio prasme. Paminėti prof. Joną Mackonį susirinko menininkų elitas. Prisiminimais apie neeilinę asmenybę dalijosi kompozitoriai Leonas Povilaitis, Vytautas Kairiūkštis, dailininkas profesorius Kazys Morkūnas, kiti jį pažinoję kolegos ir artimieji.

Kas gi buvo profesorius Jonas Mackonis? Tai – iškili asmenybė, Dievo apdovanota daugeliu talentų. Dailininkas, Dailės akademijos profesorius, pedagogas, rašytojas, dramaturgas, parašęs libretus penkioms operoms. Labiausiai Lietuvos žmonėms įsimintinas Jono Mackonio sukurtas libretas kompozitoriaus V.Klovos operai „Pilėnai”. Ir nuostabaus grožio, amžinai širdyse išliekanti garsioji Ūdrio arija. Prisiminimų vakare Ūdrio ariją atliko operos solistas Vladas Bagdonas.

Profesorius Jonas Mackonis turėjo fenomenalią atmintį, idealią muzikinę klausą, gražų baritoną.. Ne visi žinojo, kad profesorius ir pats dainuoja arijas iš operų. Vieną vakarą jis mus nustebino išgiedojęs 12 pasaulio šalių himnus tų tautų identiškomis kalbomis. Jis buvo poliglotas.

Nesinorėtų po prisiminimų šventės išsakyti susikaupusias širdyje nuoskaudas. Tačiau vardan to, kad ateityje mums, kultūros puoselėtojams, nereiktų patirti gėdos prieš Lietuvą, jos jau-nimą, norėčiau pasakyti tai, ko neturėtų būti, ir dėl ko merdėja mūsų kultūra. Skaitykite toliau →

Dailninkas prof. Jonas Kazlauskas (kalba J. Mackonio jubiliejinės parodos atidaryme 2002-11-09)

Nėra tokių žodžių, kuriais galima kalbėti apie profesorių. Nes profesorius vis tiek yra gyvas, yra su mumis, nes žmogus yra tiek žmogus, kiek jis atidavė savęs kitiems ir kol jisai gyvena kitų sielose ir širdyse. Aš šiandien lygia taip pat bendrauju su Mikelandželu, bendrauju su Leonardu Da Vinčiu, su Smuglevičiumi, bendrauju su profesorium Mackoniu. Ir  Mikelnadželas, ir Da Vinčis, ir Mackonis yra gyvi, nes jie yra mūsų širdyse, jie yra mūsų mokytojai. Profesorius yra vienas iš beveik dešimties piešimo katedros profesorių. Nors katedra pradėjo savo kelią  jau prieš 200 metų,  tokių profesorių per tuos 200 metų yra ne taip jau daug – skaičiuojant su esančiais ir išėjusiais yra nepilna dešimtis. Skaitykite toliau →

Dailininkas prof. Giedrius Kazimierėnas (kalba J. Mackonio knygos „Boružės odisėjos“ pristatyme 2003-11-25)

Nemanau, kad aš čia turiu teisę kalbėti apie Mackonį. Man atrodo, kad yra dau geriau jį pažįstančių. Aš toks lyg prašalaitis iš šalies, liudininkas, bet truputį iš šalies stebėjęs Mackonį. Pradžioje kaip studentas. Man profesorius tiesiogiai nedėstė piešimo, tačiau teko jį matyt  korodoriuje tokį elegantišką. Dailės akademijoje, žinot, viskas truputėlį per daug gal šiukšlina, viskas per daug gal paprasta. Visada pavydėdavau universiteto aplinkai. Mackonis  buvo daugiau  balta varna tarp Dailės akademijos profesorių – visada pasitempęs, aukštai pakėlęs galvą, žilstelėjęs, eina susikaupęs, kažką šnibžda, paskui sužinojau – sako, deklamuoja anglų kalba Šekspyrą, galvojau – tai brač! Skaitykite toliau →

Dailininkas prof. Giedrius Kazimierėnas (kalba J. Mackonio jubiliejinės parodos atidaryme 2002-11-09)

Leiskit porą žodelių apie tapybą. Mackonis būtų vertas žymiai    didesnių parodinių erdvių nei čia yra. Bet tokia jau yra mūsų realybė. Kažkaip minimalistiškai kartais tenka prisminti dideles asmenybes, kurios sunkiai telpa į minimalistines erdves. Jono Mackonio kūryba sakyčiau šiuolaikiniame meniniame gyvenime priimama gana komplikuotai todėl, kad mados kitos. Kartais dailininkas gimsta ne laiku. Vat, jei šimtą metų anksčiau būtų gimęs, tai tada – šlovė, o jei šimtu metų vėliau  – visai kita reakcija. Tai aš sakyčiau, kad realizmas šiuolaikiniame gyvenime yra viena tokia neparanki sritis dailininkui. Kadangi, jei taip atokiau einant nuo tų visų  madų,  toks bjaurus žodis „mados“, bet vis tiek mene egzistuoja konjuktūra. Tai Jonui Mackoniui buvo tas pats, kokia ten konjuktūra, nes jis sakyčiau turėjo tikro menininko supratimą. Faktiškai viskas ėjo iš vidaus ir iš aplinkos. Skaitykite toliau →

Jonas MackonisJonas Mackonis gimė 1922 m. lapkričio 8 d. Varėnos r. Paąžuolės kaime. 1948 m. baigė Kauno dailės institutą, prof. S. Ušinskio monumentaliosios tapybos studiją. Nuo 1950 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje: Rusijoje, Vokietijoje, Kanadoje ir kt. 1982 m. surengė retrospektyvines personalines parodas Vilniuje ir Kaune.

J.Mackonio kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, M.K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune, Klaipėdos ir Šiaulių dailės galerijose, Kijevo dailės galerijoje, Bresto dailės muziejuje, Hajdubesermeno meno muziejuje Vengrijoje. Daug paveikslų yra privačiose kolekcijose: Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Izraelyje, JAV. Kanadoje, Kuveito Vyriausybės meno rinkiniuose.

Tapytojo, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, menotyros daktaro ir dramaturgo Jono Mackonio turtinga meninė veikla – tai dar vienas raiškus puslapis mūsų kultūros istorijoje. Apie įvairiapusį dailininko talentą liudija ne tik tapybos darbai, bet ir parašytos monografijos „Antanas Žmuidzinavičius”, „Antanas Vivulskis”, „Lietuvos scenografija”, prisiminimų knyga „Boružės odisėjos” bei per šimtą straipsnių dailės temomis. Jis taip pat – bendraautorius tokio kapitalinio leidinio kaip „XX a. Lietuvos dailės istorija”.

J. Mackonio kūrybinei dvasiai nesvetima ir dramaturgija. Jis yra penkių lietuviškų operų (tarp jų – V. Klovos „Pilėnai”) bei dviejų operėčių libretų, kelių dramų, filmo scenarijaus autorius, nors pagrindinė jo specialybė – tapyba. Meno kritikai ir dailės žinovai J. Mackonį pažinojo kaip visapusiškai išsilavinusį, turintį puikų humoro jausmą ir žavintį jaunatviškais polėkiais žmogų.

Dailininko J. Mackonio tapyba patraukia savo poetišku grožiu ir stipriu realistišku piešiniu. Jo kūrybos sfera – istorinis paveikslas, portretas, peizažas. Didelio formato drobėse tokiose kaip „Šiaulių valstiečių sukilimas”, „Už mūsų ir jūsų laisvę”, „Taip gimė lietuviška opera”, „Pilėnai”, „Mažvydas”, „Barbora ir Žygimantas” jaučiamas itin didelis jo susidomėjimas iškilia Lietuvos praeitimi ir ypatinga pagarba jos dvasinių vertybių palikimui. Savo paveiksluose jis siekia atskleisti lemtingus tautos gyvenimo momentus, parodant juos gyvoje žmogiškų išgyvenimų terpėje, istorinių įvykių plotmėje.

Mackonio drobėse nutapytas vaizdinių pasaulis – nėra paprastas realybės atspindys.

Kameriški, iškilmingi spinduliuojantys ramybe Vilniaus peizažai – tai savitai dailininko pamatytas Lietuvos sostinės architektūros paveldas, trapus ir nepasiduodantis laiko apnašoms, niokojimams ir vėl kaip feniksas iš pelenų atgimstantis. Su didele meile lengvu impresionistiniu potėpiu jis tapė senąjį Vilnių – šventyklų miestą ir jų tyloje girdimą varpo dūžio skambesį, saugantį savo tradicijas ir verbų sekmadienių pavasarišką džiaugsmą, traukiantį muzikalia architektūrinių formų ir erdvių kaita, siaurų gatvelių paslaptimi.

J. Mackonio dideli sentimentai Lietuvos istorijai ir etnografijai, romantiška meilė senajam Vilniui, matyt, nulėmė jo meninio braižo savitumą ir pastovumą. Jis visuomet buvo ištikimas jautriai ir subtiliai realistinio piešinio linijai, laisvam teptuko potėpiui, fiksuojančiam spalvų žaismą šviesoje. Metams bėgant į pakalnę, nesivaikydamas madų, jis tapė vis naujus paveikslus, kuriuose jaučiamas brandaus menininko braižas.

Menotyros dr. Kristina Miklaševičiūtė

Į pradžią