Sau 282013
Ar nekeistoki mano pažadai
Tau apie meilę niekad nekalbėti,
Drauge vadinti, arba net piliete
Daugiskaitą vartoti, kaip kadais…
Juokai… Iš to kas? Meilė juk mana Nepasikeis, įžūlūs mano žodžiai Plevens tavy slėpingai, nors nuobodžiai… Visur, visur tu būsi ne viena.
Aš vėju pasivertęs it žynys Bučiuosiu tavo skruostus ir akis tas. Vėjavaikis, padauža, optimistas Vienai akimirkai pabus many.
Pavasariniai paukščiai vyturiuos Šlamės beržai ir topoliai ir uosiai Ne jie, ne jie! Tai ašen sufleruosiu Tau priesaiką mūs meilės nemarios.
Į tavo tylų sapną, it vagis Aš įsibrausiu, vėlei išsigąsi Sušuksi atsibudus, nesuprasi… Tamsoj girdėsi juoką, taip tai jis…
Nusiramint pavėsyje maldos Nebus tau lemta, dar prieš tariant amen Išgirsi mano balsą aiškų, ramų: Sakyk kada? Nūnai ar niekados?
Nelosiu žengdamas tamsoj gatve Aš kaprizingų tavo barikadų. Žinau visi keliai į Romą veda Visi keliai į vieną į tave!
Ir kas? Pavargsi tu, širdis pašauks Tą, kur vaiduoklį čia inscenizavo… Po to… Tiesa, aš apie meilę savo Kalbėti negaliu… atsiprašau…
Kaunas, 1947-12-03
Sorry, the comment form is closed at this time.