Portretą tavo, tartum saulė šviesų Aš kalinau širdy senai labai. Ir nei šiurpios, gūdžios audros žaibai, Nei trankūs rytmečiai, nei naktys vėsios,
Nei vėpūtiniai šalto žiemos vėjo Nenustelbė aistrių akių versmės. Aš lyrą derinu varsos naujos giesmės, Ir rodos, štai, akimirka atėjo.
Kuri mus stebi ir kuri supranta, Ką tau šnabždu su viltimi ramia: Duokš ranką man, eime, kartu eime Į kelią didį, tolimą ir šventą.
Kaunas, 1947-11-19