Lap 182012
Vis pirmyn! Nesustok! Kulkos skabdo šakas
Suklupai… Dar pakilk! Žemė šaukia tave!
Ak vėlu… Šalmas peršautas guli rave
Veltui tiesi į prieki kraujuotas rankas
Prakeiktoji lemtis, skraistė šydo tamsaus
Ugnie tviskantį žvilgsnį bematant apsiaus.
Galvą pakeli. Lopą taip žydro dangaus
Pro linguojančią medžio viršūnę regi
O ta žemė gimtoji grubi ir brangi
Tave traukia savęsp vis labiau ir labiau
Ir tikiesi – jinai tau kentėti padės
Ir glaudi saują smėlio prie savo širdies
Iš rytų slenka debesys rūstūs, juodi
Niaukias saulė. Griaustiniais nudunda kalnai
Tu jauti gal, kad šioji mirtis laikinai
Tu gyvensi ilgai savo brolių širdy
Tu ir mirdamas tyliai, neklausi už ką
Žemė žino ką žada Didžioji Auka.
.
Marijampolė
Sorry, the comment form is closed at this time.