Lap 122012
Ėjo senis ir iš nuovargio suklupo.
Ji be gailesčio lazda tijūno plaka,
Priešmirtinis keiksmas sunkiasi iš lūpų,
O ant kelio… juodo kraujo latakas,
Ir šliaužiu ašai prie nukankinto,
Bet jaučiu jog mano rankos surakintos.
Ir staiga pakyla senis, atsimerkia,
Akių baltymai krauju pasrūva
Šaukia, plėšosi jisai ir verkia
Kviečia vėl baudžiauninkus į krūvą
Ir šimtai pilkų šešėlių burias
Lyg vaiduokliai karalijos Hado
Be šarvų, be ginklų, be kepurių,
Be švelnaus ir gailestingo vado
Akių duobės begalinį pyktį žarsto
Tai tironams jie atėjo ruošti karsto.
Su šauksmu į juos rankas ištiesiu
Ir matau, kaip skyla dangaus skliautas juodas
Brandūs laukai, žalios girios, lankos šviesios,
Ir sodybos ir svirnai pilnais aruodais
Jauna motina pavėsy liepų rymo
Glosto kūdikis jos, baltą krūtį
Jo akyse aš matau kartų likimą
Rojaus džiaugsmo spindesį kuklutį
Skamba dainos, krykščia paukščiai, girgžda svirtys –
Tai triumfuoja nugalėję žemėj mirti.
Antakalnis
Sorry, the comment form is closed at this time.