Nemanau, kad aš čia turiu teisę kalbėti apie Mackonį. Man atrodo, kad yra dau geriau jį pažįstančių. Aš toks lyg prašalaitis iš šalies, liudininkas, bet truputį iš šalies stebėjęs Mackonį. Pradžioje kaip studentas. Man profesorius tiesiogiai nedėstė piešimo, tačiau teko jį matyt korodoriuje tokį elegantišką. Dailės akademijoje, žinot, viskas truputėlį per daug gal šiukšlina, viskas per daug gal paprasta. Visada pavydėdavau universiteto aplinkai. Mackonis buvo daugiau balta varna tarp Dailės akademijos profesorių – visada pasitempęs, aukštai pakėlęs galvą, žilstelėjęs, eina susikaupęs, kažką šnibžda, paskui sužinojau – sako, deklamuoja anglų kalba Šekspyrą, galvojau – tai brač! Iš tikrųjų toks nepaprastai geranoriškas žmogus. Dabar , deja, near galimybės girdėti betarpiškų Jonuko komplimentų, bet kiekvieną dieną ateinu į Stasiuko Juškaus galeriją, kurią Mackonis labai mėgo. Atsisėdu kėdėj, kurioje sėdėdavo Mackonis, užeidavo, atnešdavo Bronelei bandelę skanią (mokėdavo žaltys įtikti moterims), ir matau visą laiką Mackonio paveikslą, kurio kažkodėl iki šiol nenuperka, Vilniaus vaizdelis, ir tas darbų matymas yra labai autentiškas bendravimas su dailninku, faktiškai net ir nesijaučia, kad jo nėra, atrodo, kažkur trumpam išėjęs. Vis pamąstai apie menininko likimą ir man nuolat peršasi išvada, kad kai kurie meninikai pas mus gerokai neįvertinti. Čia sudėtingas klausimas, kodėl vienus menininkus kažkaip likimas išmeta į šlovės debesį, o kiti kažkodėl taip tyliai tyliai eina, lyg ir nelabai pastebimi, nors ir labai sąžiningai dirbdami. Tai aš manau, kad čia truputuką yra mūsų kaimiškos kultūros bruožas, kai mes per daug pasiduodame vienai bangai, vienai madai. Taip jau atsitiko, kad Mackonio kūryba buvo greta tų tokių fomos atradimų. Švažas, Gudaitis, to modernizmo invazija į Lietuvą, tokia gaiva. Vyko tokios varžybos, kas dar naujo, kas dar greičiau, ir atrodė, kad tai – vienintelis kelias dailėje. Bet mes atsivertę kokį gerą prancūzišką žurnalą, matome kad šalia modernių darbų, šalia abstrakcijų yra dėmesys senovinei dailei, empyrui, net saloninei dailei, realizmui ir taip toliau. Ir visa tai yra greta. Atsiranda tokia graži kultūros supratimo pilnatvė. Mes tik deklaruojame, kad toleruojame meno įvairovę. Faktiškai mes labai netoleruojame meno įvairovės. Man atrodo, kad Mackonis yra sudėtingo likimo dailininkas, turintis kūrybos generalinę liniją, jis yra tikras dailininkas ta prasme, kad nepradėjo nuo citatų rankiojimo, nuo įtakų, o išdrįso savarankiškai gyventi mene kaip lietuvis dailininkas. Tai nepaprastai nuoširdi asmenybė. Kas skaitė jo knygą, matė, kiek joje nuoširdumo, kiek jautrumo – visa tai yra ir jo kūryboje. Yra keli dailininkai Lietuvoje, kurie turi atsparumą įtakai, mėgdžiojimui, prancūzų tapybos ar dar kažko tiesmukai, Ta vat, jis išdrįso nieko nemėgdžioti. Gal būt savaip, galbūt mažiau vertingai, bet jam visą laiką buvo nepaprastai svarbu tai, apie ką šnekama. Tai yra tokio doro dailninko kelias, kai, atrodo, forma savaime, intuityviai susitvarko, neforsuota tokia forma. Nenorėdamas šiandien tiesmukai komplimentų stiliuje kalbėti, vis dėl to pasakysiu, kad Mackonio tapyba turi savo žavesio. Pasakorius. Peizažo tapyba. Atrodytų, galėtų plačiau patepti, bet ne – kaip Drėma, taip sąžiningai, jam svarbu autentika. Ne todėl, kad jis nežino, kad galėtų plačiau patepti, jam svarbu, jam brangi detalė. Tokia kultūrininko sąžinė, kuri galbūt trukdė paimprovizuoti kaip dailininkui drąsiau. Jisai kalbėdavo – galbūt aš ir ne pats gabiausias, bet darydamas istorinį paveikslą, aš noriu, kad atsivertę vadovėlį, vaikas rastų kažkokį vaizdinį, kad būtų įprasminta Lietuvos istorija. Dailėje informatyvi funkcija – ne pats svarbiausias dalykas, ypač šiais laikais, tačiau mes turėtume pagarbiai žiureti į tuos kelis didvyrius, į tuos kelis „bepročius“, kurie bandė tapyti istorinius paveikslus, neturėdami mokyklos, faktiškai tradicijos nutrūko nuo Smuglevičiaus laikų. Prisimenu, Kuzma, kai dar buvau pirmam kurse, sakė, nežinau kaip tapyti figūrinę kompoziciją, bet kažkaip kitaip kaip va „jie“. Aš irgi nežinau kaip, bet štai mes matome pilių teritorijoje – nėra ten per daug dailininkų, kurie gali padaryti figūrinę kompoziciją. Vat kai padarys geriau nei Mackonis, tai pasidžiaugsime, o jei taip pasižiūrėti, kas gi geriau, tai nelabai ką ir randame. Štai sėdi maestro Ciplijauskas – puikus figūratyvo meistras, bet faktiškai tai yra visiškai vienetai. Todėl mes turime pagarbiai žiūrėti, galbūt kai kam atrodytų siužeto per daug, galbūt per daug išorinių detalių, bet tai yra padaryta, o kas gi trukdo padaryti geriau? Tai vat, Mackonis padarė. Tas Vinius su tokiu keistu aštroku koloritu, mackonišku koloritu, disonansai, kažkam patinka, kažkam ne, bet tai – Mackonio kolorotas. Mes turime tikrai autentišką menininką, tą mūsų lietuvišką Kola Brenjoną, kuris mokėjo su humoru, šiltai, tik įėjęs į galeriją, iškart su anekdotu, kurį pasako gyvai ir žaismingai. Mes turime suprasti, kad turime dailnininką su dideliu kūrybiniu bagažu, kuris, mano giliausiu įsitikinimu, buvo truputuką nepakankamai įvertintas.
Gru 162012
Sorry, the comment form is closed at this time.