Gru 162012
 

Nėra tokių žodžių, kuriais galima kalbėti apie profesorių. Nes profesorius vis tiek yra gyvas, yra su mumis, nes žmogus yra tiek žmogus, kiek jis atidavė savęs kitiems ir kol jisai gyvena kitų sielose ir širdyse. Aš šiandien lygia taip pat bendrauju su Mikelandželu, bendrauju su Leonardu Da Vinčiu, su Smuglevičiumi, bendrauju su profesorium Mackoniu. Ir  Mikelnadželas, ir Da Vinčis, ir Mackonis yra gyvi, nes jie yra mūsų širdyse, jie yra mūsų mokytojai. Profesorius yra vienas iš beveik dešimties piešimo katedros profesorių. Nors katedra pradėjo savo kelią  jau prieš 200 metų,  tokių profesorių per tuos 200 metų yra ne taip jau daug – skaičiuojant su esančiais ir išėjusiais yra nepilna dešimtis. Profesorius buvo labai gyvas, labai nuoširdus , labai draugiškas, betarpiškas. Nors jis paskutinį dešimtmetį  jau nebedirbo katedroje, bet mes visi jautėme, kad jis ten dirba. Kiekvieną savaitę jis užeina į akademiją, aplanko piešimo katedrą, geria kavą, bendrauja, pasakoja naujus anekdotus. Niekuomet jis nebuvo  liūdnas ar nostalgiškas, visuomet kaip ir kūryboje, taip ir gyvenime yra romantikas ir optimistas, galima sakyti, toks renesansinis žmogus, turintis  daug gabumų, daug apdovanojimų, tokių dieviškų apdovanojimų, galintis rašyti, galintis kalbėti, galintis tapyti, reikšti mintis įvairiomis formomis – ir plastika, ir garsinais sąskambiais, ir žodžių sąskambiais, ir įvairiais kitais. Labai nuoširdus, betarpiškas pašnekovas, niekuomet nesikartodavo, surasdavo naujas kalbas, naujas temas. Buvo labai gerbiamas akademijoje.   Visuomet buvo kviečiamas į diplominių darbų gynimus, visuomet buvo jų sekretorius, gal kokius 3-4  dešimtmečius. Visuomet laikė ranką ant akademijos ir visos mūsų visuomenės pulso. Norėčiau, kad profesorius Mackonis visuomet toks ir liktų visų mūsų atmintyje.

Sorry, the comment form is closed at this time.