Sau 282013
 

Ne laimės jausmo būta ir ne gėdos,
Vien klausimo – prieš jį lemtis neraus,
Kodėl aš nenuskyniau šito žiedo,
Vandens lelijos žiedo nemaraus.

Ant ežero vaiskaus stiklinio veido
Baltų sultingų žiedlapių eilė
Iš saulės garbinių sau juoktis leido
Taip šelmiškai ir taip nesantūriai.

Įžūlų šypsnį išvydau netyčia,
Vandens leliją pamilau staiga.
Ir pamaniau: o jeigu nuraškyčia
Ir nerimo aistraus tvaiki banga.

Mane užliejo, linguoja liūgynai,
Nei ežero niūriai žalsva gelmė
Manęs nebaidė. Degančioj krūtinėj
Geismai jaunatvės sirpo neramiai.

Ir vandenų sudrumstęs skaistų sapną,
Vėsias bangas išgainiojęs ratu,
Su įžūlia svaja nuskinti kvapnų
Lelijos žiedą, tolau nuo krantų.

Plaukiau, nors gličios šakos, it gyvatės,
Man raizgė kojas ir šalta srovė
Sustingdė kraują, nebuvau, rods, matęs
Aš tąsyk atkaklesnio už save.

Tartum gležnutė eldija ji supos
Ir suvirpėjau nerimu keistu.
Tai žiedo gaivios sultys mūsų lūpas
Sujungė rodos amžinu saitu.

Tiesiau aš ranką, kas tai suturėjo.
Šelmės undinės pokštas ar lemtis…
Ir… neryžtingai, plaukdamas pavėjui,
Grįžau bejausmis, aklas, it naktis.

Aš vėl krante, rūstus ir nusiminęs,
Širdyje ieškau atsako grubaus.
Kodėl aš šito žiedo nenuskyniau,
Vandens lelijos žiedo nuostabaus.

Ukmergė, 1948-08-18

Turinys

Sorry, the comment form is closed at this time.