Be mamos

Sau 292013
 
Vai kur aš nueisiu be tavęs, mamyte,
Be tavęs mieloji mama raukšlėtranke,
Kai šiame pasaulyj tik vargai matyti,
Kai aplinkuj laisto ašaras patrankos.
 
Nėr tavęs, brangioji, tavo šviesios akys
Nedabos manęs jau ir likimo mano.
Tavo šventos lūpos nė sudie nesakė,
Kai į amžinybę nuėjai susenus.
 
Mama, miela mama, kur aš pasidėsiu,
Kur aš prisiglausiu be tavosios meilės?
Gal apsinakvosiu šių vargų griūvėsiuos,
Nes prie laimės rūmų stovi didžios eilės.
 
Nepatarsi mama, kur man nukeliauti,
Kuriuo keliu eiti jogei nepaklysčiau,
Nes veidai aplinkui žiaurūs, susiraukę,
Noriu, kad suklupčiau, kad aš vargčiau vis čia.
 
Gal iš kapo tu neateisi, mama,
Ten tik kūnas ilsisi, tu esi pas Dievą
Bet atvyk, brangioji, bent per sapną ramų,
Pasakyk nors skaudų man vienam: sudievu.
 
Pasakyk motule man tu per sapnužį,
Nuramink, paguoski tą jauniausią sūnų,
Ir tada lai vėtros žemėj trankos ūžia,
Su tavim, mamyte, aš tapsiu galiūnu.

 

Ukmergė, 1940-02-08

Turinys

Mamytei mirus (1940-I-10)

Sau 292013
 
Mama…
Sakyk, kam palikai mane našlaitį,
Pasaulyj vieną su svajonėm savo,
Pasaulyj vieną be motulės meilės,
Be džiaugsmo…jis su tavim į žemę nukeliavo.
Mamyt, tavęs nebėr…man skausmas širdį varsto
Kad nemačiau užmigusios tavęs ir tavo juodo karsto.
 
Mama…
Aš nemačiau tavo šventojo veido,
Kai likimas tau amžiams užmerkė blakstienas.
Mama! prakalbėk, kodėl mirtis nagus suleido
Ir išplėšė tave; mane paliko vieną.
Mamyte mano, kam gi mus atskyrė,
Žiaurus likimo vėjas, kuris žemėj pučia
Juk su tavim ir mano džiaugsmas mirė.
Tu prie Aukščiausio kojų, aš dar ilgai vargsiu čia.
 
Mama…
Ar beaplankys dabar kas tavo kapą,
Ar pasimels sūnus už tavo vėlę.
Gal tik kryželis mažas, ar topolis be lapų
Ten verkia, ir žarsto sniegą vėjas.
O juk ateis pavasaris ir vasara ateis čia
Prie gelsvo smėlio kapo melsis svyrūnėlis,
Ir mėlynos žibutės primins jaunystę skaisčia.
Kukuos gegulė tau, mamyt ramybės dainą,
Ir suoks lakštutė vakarais krauju dažytais
Apie laimę, kuri šioj žemėje taip greit praeina
Ir apie džiaugsma anam pasaulyj kitą.
 
O mama…
Tik aš rymoti negalėsiu vienas,
Ir pasimelsti negalėsiu jau prie tavo kapo.
Išdžiuvo ašaros suvilgiusios blakstienas,
Tik liūdesys iš širdies neiškeliavo.
Mamyt, laimingesnė už mane gegulė
Ir gėlės tos prie kapo ir berželis žalias.
O aš, ar anksti kėlęs, ar vėlai gulęs
Minsiu sunkią savo nedalią
Be tavęs, mamyte.
 
Mama…
Nėra tavęs…raukšlėtos tavo rankos
Jau nenešios manęs, ir nebučiuos manęs jau tavo lūpos
Šviesi, kaip rytmetis, vėlė nuskrido gal į dangų
Ir prie Aukščiausiojo sosto pakopų suklupo.
Mamyte, lauk manęs, ateisiu juk ir aš ten,
Išbraidęs sunkų vargo okeaną,
Tuomet kartu galėsim džiaugtis,
Mamyte mano…
 
Mama…
Ar tu girdi manos širdužės skundą,
Ar be pasieks tave jisai per juodą karstą,
Kai žemėj vargas su patrankom dunda,
Raudonos šmėklos mirtį žemėj žarsto…
Girdi, motut?… Sūnus jauniausias verkia.
Brangioji, jaučiu aš tavo širdies kvapą,
Ir tavo motinišką žvilgsnį iš aukštybių namo.
Ak, noriu aš nors aplankyti tavo kapą,
Miela mama…

 

1940-02-01

Turinys

Budinčiam prie trispalvės

Sau 292013
 
Kary, tu budi viršuj šventojo kalno,
Tu saugai kovų tą ir pergalių vietą,
Matydamas Vilnų tarytum ant delno
Žiaurių devyniolikos metų genėta.
 
Krūtinėj tavo Gediminas pabudo,
Gal nori prikelti jis praeitį garsią.
Gana! Reik aparti vergavimą gūdų,
O jį tu tik vienas, o sarge, aparsi.
 
Budės su tavom čionai Vytautas Didis,
Nors kaulai jo ilsis katedros krūtinėj,
Bet švintančią aušrą ties Vilnium išvydęs,
Jis kals ir suręs palaimą tau ir tėvynei.
 
Atlėks vėjas čia iš Rasų kapinyno,
Kur ilsis dėl Vilniaus užmerkę blakstienas.
Ten mūsų jausmus liūdesys surakina,
Ten rymo su rūtom kryželis ne vienas.
 
Ir tu bestovėdams atminsi tą kovą,
Atminsi draugus kuriems stovi jau kryžiai.
Užtat tavo žygiams jau naujas vadovas,
Vėl praeitį mūsų gražint pasiryžęs.
 
O mielas kary, tu per amžius budėsi,
Pamynęs po kojom vergavimą kartų,
Matysi, kaip naujas augs miestas griuvėsiuos,
Globoje Madonos šventų Aušros Vartų.
 
Pasiūski Aukščiausiajam padėkos salvę;
Svajonė įvyko, nors vargta, kentėta.
O sargi, budėki, kad mūsų trispalvė
Pilyj ir mumyse per amžius plazdėtų.

 

 Ukmergė, 1940-01-11

Turinys

Mūsų džiaugsmas

Sau 292013
 
Ko mus džiugina ruduo tas,
Kur tas garsas eina?
mūs kariai keliais žieduotais
traukia žygio dainą.
 
Vėliavos be juodo šydo
Vėl laisvai plazdena,
Vėl trispalvę mes išvydom
Palei bokštą seną.
 
Mūs šalis ir mūs trys kryžiai,
Mūs pilis svajota.
mes žygiuoti pasiryžę
Keliam triumfo puotą.
 
Nieks nedrįs mūs laimę liesti,
Džiaugsmą mūs pavyti,
Nes mes matom Vilniaus miete
Šuoliais lekiant Vytį.

Ukmergė, 1939-10-30

Turinys

Vyšnių žiedai

Sau 292013
 
Saulė auksakasė
Šypsniu žemę lydi.
Džiaukis broli, sese:
Baltos vyšnios žydi.
 
Daugel tų žiedelių
Mūs šaly pabiro,
Soduos, palei kelią
Ir miškuos jie svyra.
 
Lanko juos bitutės
Glamonėja vėjas…
Ak, kaip gera būti
Soduos pakelėje.
 
Per perlinį kelia
Linksmai saulė rieda,
Glamonėj vėjelis
Baltą vyšnios žiedą.

 1939

Turinys

Gimtinė

Sau 292013
 
Kur žaliuos vainikuos pirkių stogai kyšo,
Kur artojai pluša su malda tyra,
Visas svajas mano toji vieta riša,
Nes gimta pirkutė mano ten yra.
 
Pamenu, kaip vakar, tuos laukus gimtinės
Ir darželį jaukų pirkios pastogėj.
Lyg girdžiu dar šiandie sesių sutartinė,
Vakare su grėbliais kai namo jos ėj.
 
O, kas per gražumas tų miškų ir pievų,
Tų sidabro varpom nokstančių laukų,
Lengvasparniai čiulba, kvepia baltos ievos,
Širdyj džiaugsmas žydi, ir sieloj jauku.
 
Rods, krūtinėj džiaugsmui vietos nepakanka
Noris juoktis, šaukti tūkstančiams žiedų.
Kai drugeliai nardo, bitės medų renka
Melsvos rugiagėlės šypsos iš rugių.
 
O kai saulė leidžias, vakaras ateina
Baltas rūkas driekias pievom ir laukais
Iš šilkinių tolių atvilnyja dainos,
Ir artojų kalbos, juokas po langais.
 
Paskum rimsta viskas, čirškia tik žiogeliai
Baltas rūkas gula pievas ir laukus,
Galveles ramunės lenkia palei kelią,
Rodos, žemė mirė, niekad nepabus.
 
Dangumi mėnulis rieda tylutėliai,
Aplink jį žvaigždutės mirksi paslapčia.
Bet žiūrėkit, švinta jau dienelė vėlei,
Skaistaveidė saulė pasirodė čia.
 
Sklaidos rūko gijos. Keliasi artojai,
Kas tik dirbti gali, skuba į laukus
Dėl juodos dienelės, dėl šviesaus rytojaus
Prakaito negaila, veltui jis nežus.
 
kaip tad nesidžiaugti, kaip tad neapsvaigti
Tų žieduotų pievų aksomu žaliu.
Akys aprasoja, lūpos nori baigti:
O gimtine mano, kaip tave myliu!

Ukmergė, 1939-06

Turinys

Mamytei

Sau 292013
 
Palangėj švilpė šaltas rudens vėjas
Ir pilkon žemėn krito lapų daug.
Tada, mamyt, dienelė ta atėjo,
Kurią ašai pasaulį išvydau.
 
Mažam lopšelyj lingo-lylia-lylia
Supai mane per dieną, per naktis,
Užaugint sūnų gerą, gerą, tylų
Tetroško vieno motinos širdis.
 
Nešioj mane raukšlėtos tavo rankos,
O prižiūrėjo akys tavo dvi.
Ir aš bėgiojau sau po žalią lanką,
Džiaugiaus, kad tėviškė tokia graži.
 
Dabar mieste ašai prie mokslo knygų,
O tu pirkutėj prie ratelio vis…
Surasti sūnui kelią gerą, lygų
Tetroško vieno motinos širdis…
 
Pasiilgęs aš tavęs, mamyt, be galo
Sugrįšiu pas tave gal ryt, poryt.
Išskirti mus tik vienas Dievas gali,
Nes aš tave už vis myliu, mamyt!

 

Ukmergė, 1939-05

Turinys

Aleliuja!

Sau 292013
 
Iškilmingai varpai suaidėjo,
Skrenda garsas per žemę nakčia:
Kėlės Kristus – žmogaus Atpirkėjas!
Aleliuja! Velykos jau čia!
 
Žibutėlėm melsvom apkaišyta,
Džiaugsme skęsta mūs žemė visa:
Šitą gražų pavasario rytą
Kėlės Kristus – pasaulio Šviesa.
 
Sveikas, Kristau, mūs džiaugsmo karaliau!
Aleliuja tau giedam visi,
Tau aukojame protą ir valią,
Tau, kurs amžinon laimėn vesi.
 
Aleliuja! – varpai nuaidėjo,
Skverbias džiaugsmas širdin paslapčia.
Džiaukis žeme – Velykos atėjo!
Aleliuja! Velykos jau čia.

 

1939-04

Turinys

Altorius

Sau 292013
 
Dangum kyla maldos žodžiai,
Dega žvakės pamažu
Atsiklaupus prie altoriaus
Man ir gera ir gražu.
 
Visos mintys, visi norai
Plazda ten, kur tūno jie,
Tik prie Jėzaus čia altoriuj,
Prie Marijos danguje.
 
Čia jauku taip, čia taip gera
Tarp kolonų išdidžių.
Geri norai širdyj šnara
Sielos balsą aš girdžiu:
Geras būk, bernyti mielas
Bus skaisti siela tava.
Džiaugsis tavim Didis Dievas
Ir tėvynė Lietuva.

 

Ukmergė, 1939-03

Turinys

Ateis pasaka

Sau 292013
 
Ateis į žemę pasaka balta
Su sidabrinėm snaigėmis kartu,
Ateis ir pasakys mums šį ar tą…
Sulaukęs džiaugsiuos gal aš ir tu.
 
Žiūrėsim mes, kaip lengvos snaigės kris
Ir pilką žemę baltins pamažu.
O kai praeis diena, gal dvi, gal trys
Žemėj bus gražu; gražu.
 
Kai glostys mūs veidus ranka šalta,
O vėjai pūs šiaurės, o gal rytų,
Ateis į žemę pasaka balta
Su sidabrinėm snaigėmis kartu.

Ukmergė, 1938

Turinys

 

Pavergtą gimtinę prisiminus

Sau 292013
 
Iš pietų šalelės liūdnas pučia vėjas,
Iš pietų šalelės lekia liūdnos žinios,
Nors vandens upeliais daugel nutekėjo,
Pavergta esi dar, tu, brangi gimtine.
 
Dar tarp tavo lūšnų skurdas viešpatauja,
Ašaros per veidą tavo teberieda,
Suteikia grobikas tau vis kančią naują
Bet žinoki, tuomi sau jis daro gėdą.
 
Ir aš, pavergtoji, buvęs sūnus tavo,
Bet dabar jau laisvas Lietuvos moksleivis,
Negaliu pamiršti, kaip mama liūliavo,
Kaip laukais bėgiojau, krykštavau linksmai vis.
 
Tu graži buvai man, vasarai atėjus,
Kai pirkutės tavo žalumynuos skendo,
Aš džiaugiaus be galo, aš tada žavėjaus,
Kai sniegulės baltos skraidžiojo padangėm.
 
Tu neliūsk, brangioji, po sparnu erelio,
Lietuva juk budi dėl tavęs ir Vilniaus.
Kai ateis tas laikas, mes su Visagaliu
Eisime, kur ilsis bočiai mūs prakilnūs.

 

Ukmergė, 1938-11-23

Turinys

Septyniolika metų

Sau 292013
 
Senai, senai užžėlęs Vilniaus kelias,
Jau septynioliktą tą liūdesio mes šventę švenčiam,
Jau septyniolika praėj devinto spalio
O mūsų broliai dar vergiją kenčia.
 
Jau metų septyniolika, kai mes netekom Vilniaus
Ir kenčiam, betgi kartą neiškentę
Sukilsim; o mūs idėjos drąsios ir prakilnios
Pavers iš liūdesio į džiaugsmo šventę.
 
Todėl jau metų septyniolikai suėjus
Į darbą stokim: lai pasaulis žino
Jog mūs pasiryžimai, drąsios idėjos
Gražins mums Vilnių, sostą Gedimino.
 
Kovosim ne vieni, padės mums Visagalis
Sutriuškinsim klastingąjį lenkų šetoną.
Už pavergtųjų brolių dalią
Pakilsim…keturi mes milijonai!
 
Tikiu, jog neilgai reikės to laiko laukti,
Tikiu, jog greitai mes vieningai darbo imsim,
Todėl man norisi dabar sušaukti:
Ei pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!

 

Ukmergė, 1937-10-09

Turinys

Medžiotojo daina

Sau 292013
 
Pirmyn, vos saulutei prašvitus anksti,
Kol rūkas dar dengia laukus ir miškus,
O ūpas nupuolęs širdis yr`drąsi.
Pirmyn, nors vilios tave guolis jaukus.
 
Paimsiu šautuvą dabar į rankas,
Paėmęs aš jį išvalysiu gražiai,
Ir eisiu su juo per laukus, per lankas
Į mišką, kur traukia širdužė senai.
 
Štai krūmai, štai medžiai, štai miškas jaukus,
Ir mano akis jau tenai įsmeigta,
O šautuve mano, bičiuli brangus,
Budėk, nes tai tavo šventa pareiga.
 
Ir šūvis po šūvio nuaidi miškais
Ir krinta žvėrelis be riksmo, ramiai.
Man džiaugias širdis, ir aš žingsniais greitais
Prie pirmojo grobio skubu.
 
Ir taip aš per dienas klajoju miškais,
Kai saulė tik leidžias namo aš einu,
Ir nors aš pavargęs, bet žingsniais greitais
Su džiaugsmu, su laime grįžtu.

Ukmergė, 1936

Turinys

Vilnius naktį

Sau 292013
 
Tylu, ramu…
Tiktai juodas dangaus skliautas
Apglėbęs Vilniaus rūmus,
Prie krūtinės priglaudęs.
 
O kas ten,
Nakties tamsumoj marguliuoja?
Tai Gedimino kalne
Klastingas oras plevėsuoja.
 
Ir vėl ramu,
Tiktai senas Vilnius
Paskendęs nakties tamsoje,
Apsuptas Panerių kalnų.
 
O ten toliau?
Tai Neries bangos liūliuoja.
Aiškiai matyti
Vilniaus rūmai iškilę.
 
Aiškiai matyti
Gedimino kalne pilis.
Visas Vilnius nuliūdęs,
Jo veidas nutiestas į Lietuvos šalį.
 
Jis laukia,
Kada atjos
Lietuviai atvaduoti jo
Iš lenkų plėšikų nagų.

Šiauliai, 1933

Turinys

Jau pavasaris atėjo

Sau 292013
 
Jau pavasaris atėjo,
Pražydo rūtelė,
Ne tik rūta, ir lelija,
Ir skaisti mėtelė.
 
Ir išjojo bernužėlis
Į didį karelį,
Jis galvelę ten padėjo
Už savo tėvynę.
 
Jau ir vasara atėjo,
Medžiai sužaliavo,
Vis bernelis dar negrįžta
Iš didžio karelio.

Paąžuolė,  1932

Turinys

Oi mergužėle

Sau 292013
 
Oi mergužėle, balta lelijėle
Vai ar eisi už manęs,
Oi bernužėli, baltas dobilėli,
Vai tai neisiu už tavęs.
 
Oi mergužėle, balta lelijėle,
Kodėl neisi už manęs
Gal ko užpykai, pasakyk mergele,
Kodėl nemyli manęs.
 
Nieko neužpykau, jaunas bernužėli
Nieko aš neužpykau
Tiktai gaila, gaila man jaunai palikti
Močiutės dvarelio.
 
Oi mergužėle, balta lelijėle,
Mano dvarai gražesni,
Iš kraštelių žali bijūnėliai,
Viduryje radastai.
 
Oi bernužėli, baltas dobilėli,
Dar aš per jauna tekėti
Dar pavaikščiosiu po jaunimėlį,
Dar panešiosiu vainikėlį.

 

1932

Turinys

 Newer Entries