Jonas Mackonis-Mackevičius

Tiktai klavišų tų juodų
Neliesk, klausytis jų griaudu
Klavišais žėrinčiai baltais
Tyrai, lengvai ir nekaltai
Te konvulsingi pirštai siaus
Vis aistringiau ir vis garsiau.

Ak, krykštavimų dar daugiau!
Ak, tarantela audringiau
Skambėk vidudenio namuos
Dabintuos žvilgsniais mylimos!

Prakeiktas, pilkas liūdesy
Tu nugalėtas nūn esi
Džiaugsmų ir gėrio kupina
Skamba melodija jauna
Kairėn dešinėn liūliuoja vis
Tartum saulėtekyj vilnis

Dvi baltos rankos be žiedų
Ir gimsta tūkstančiai aidų
Ir veržias jie manin giliau
Kol aš pajuntu pagaliau
Jog tarantela ir jinai
Lydės mane visur nūnai.

Sinjora, ašen neturiu
Kaip sliekas širdžių keturių
Ramybę mano suardys
Viena vienintelė širdis
Kvatokis saule! Aš einu
Į slėnius žydinčių kalnų
Jogei šaltinių mirgesy
Tavoji šypsena šviesi
Vaidentus man. Ir ošime
Tamsių eglynų vis tave
Girdėčiau juokiantis skambiai
Ir šaukiančią:  Pas man skubiai!

O jeigu nuovargis mane
Apsiaus, ak, tujen ir sapne
Skraidysi pievoje drugiu,
Dvi melsvos gėlės iš rugių
Dvi tavo akys atvirai
Šypsosis.  Pirštai aitvarais
Vis siaus užgaudamos garsus
Kol vakaras tylus vėsus
Ateis…

Ir būsi tu manam glėby
Ir tarantela įstabi
Lyg himnas mylinčios širdies
Mūs skaidrią meilę palydės
Įžiebdama dangaus žvaigždes.

Antakalnis

Turinys

Vis pirmyn! Nesustok! Kulkos skabdo šakas

Suklupai… Dar pakilk! Žemė šaukia tave!

Ak vėlu… Šalmas peršautas guli rave

Veltui tiesi į prieki kraujuotas rankas

Prakeiktoji lemtis, skraistė šydo tamsaus

Ugnie tviskantį žvilgsnį bematant apsiaus.

 

Galvą pakeli. Lopą taip žydro dangaus

Pro linguojančią medžio viršūnę regi

O ta žemė gimtoji grubi ir brangi

Tave traukia savęsp vis labiau ir labiau

Ir tikiesi – jinai tau kentėti padės

Ir glaudi saują smėlio prie savo širdies

 

Iš rytų slenka debesys rūstūs, juodi

Niaukias saulė. Griaustiniais nudunda kalnai

Tu jauti gal, kad šioji mirtis laikinai

Tu gyvensi ilgai savo brolių širdy

Tu ir mirdamas tyliai, neklausi už ką

Žemė žino ką žada Didžioji Auka.

.

Marijampolė

Turinys

Akis panėręs į tave

Bailiam paskendęs ilgesy

Žinojau kur mane nuves

Tavoji šypsena šviesi.

 

Be nuovokos paskui einu

O atgalios kas palydės

Juk tu žarstyti pelenų

Negrįši gęstančios žvaigždės

 

Bet lydžiu aš, ir tu visa

Manim smelkiesi, lyg mana

Nors tirpsta rytmety tamsa

Nebus tai mudviejų diena

 

Ta svajonėlė nuostabi

Gilių svajonių neužgaus

Tik jausiu kad širdis grubi

Neteko kažin ko brangaus

 

Juk tu dievams esi skirta

Tave jie žmogui atiduos…

Ir kam teks meilė ta šventa?

Gal man? Baukštuoli, niekados!

 

Aš jaudinuos, bijau pratart

Kas dedasi nūnai many

Stebiu bevalis kaip kaskart

Tolyn, tolyn tu nueini…

 Vilnius

Turinys

Ėjo senis ir iš nuovargio suklupo.

Ji be gailesčio lazda tijūno plaka,

Priešmirtinis keiksmas sunkiasi iš lūpų,

O ant kelio… juodo kraujo latakas,

Ir šliaužiu ašai prie nukankinto,

Bet jaučiu jog mano rankos surakintos.

 

Ir staiga pakyla senis, atsimerkia,

Akių baltymai krauju pasrūva

Šaukia, plėšosi jisai ir verkia

Kviečia vėl baudžiauninkus į krūvą

Ir šimtai pilkų šešėlių burias

Lyg vaiduokliai karalijos Hado

Be šarvų, be ginklų, be kepurių,

Be švelnaus ir gailestingo vado

Akių duobės begalinį pyktį žarsto

Tai tironams jie atėjo ruošti karsto.

 

Su šauksmu į juos rankas ištiesiu

Ir matau, kaip skyla dangaus skliautas juodas

Brandūs laukai, žalios girios, lankos šviesios,

Ir sodybos ir svirnai pilnais aruodais

Jauna motina pavėsy liepų rymo

Glosto kūdikis jos, baltą krūtį

Jo akyse aš matau kartų likimą

Rojaus džiaugsmo spindesį kuklutį

Skamba dainos, krykščia paukščiai, girgžda svirtys –

Tai triumfuoja nugalėję žemėj mirti.

 

Antakalnis

 

Turinys

Paklydau pačiam pelkynų viduryj

Be vilties surasti vieškelį, kuriuo ėjau.

Ir jaučiu, kaip lapais atčeža naktis niauri,

O su ja ir mano baimė nemari

Ima veržtis iš tamsos vis atkakliau.

 

Kur beeinu, jei sunarpliotas mintis

Miegas vysto. Klaikūs šunkeliai aplink,

Mane persunkė šalti lašai. Galbūt lis

Visą naktį, o aš vienišas tylįs

Lauksiu ryto, kol pavargusi galva nulinks.

 

Atsisėdu tarpe ąžuolo storų šaknų,

Ir klausydamas šiurkštaus šnarėjimo viliuos:

Gal keleivio tebesančio kely

Nuostabiai skaidus varpelis iš toli

Per šią drungną raisto naktį atliūliuos.

 

O žvanguliai!… Man vaidenas židinys,

Nors žinau, jog ašen neturiu namų.

Aš paklydęs šito raisto kalinys

Laukiu ryto. Vėl nauja lietaus vilnis

Prasisunkia pro lapiją. Aš imu

 

Ir drebėt ir kuone verkdamas sakau:

 Negi, Viešpatie, aš vienas čia likau?

Negi joks keleivis kitas pro čionai

Nevažiuos ir joks varpelis dyvinai

Suskambėjęs nenuskaidrins šios žvarbios nakties.

 

Ukmergė

 

Turinys