Jonas Mackonis gimė 1922 m. lapkričio 8 d. Varėnos r. Paąžuolės kaime. 1948 m. baigė Kauno dailės institutą, prof. S. Ušinskio monumentaliosios tapybos studiją. Nuo 1950 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje: Rusijoje, Vokietijoje, Kanadoje ir kt. 1982 m. surengė retrospektyvines personalines parodas Vilniuje ir Kaune.
J.Mackonio kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, M.K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune, Klaipėdos ir Šiaulių dailės galerijose, Kijevo dailės galerijoje, Bresto dailės muziejuje, Hajdubesermeno meno muziejuje Vengrijoje. Daug paveikslų yra privačiose kolekcijose: Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Izraelyje, JAV. Kanadoje, Kuveito Vyriausybės meno rinkiniuose.
Tapytojo, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, menotyros daktaro ir dramaturgo Jono Mackonio turtinga meninė veikla – tai dar vienas raiškus puslapis mūsų kultūros istorijoje. Apie įvairiapusį dailininko talentą liudija ne tik tapybos darbai, bet ir parašytos monografijos „Antanas Žmuidzinavičius”, „Antanas Vivulskis”, „Lietuvos scenografija”, prisiminimų knyga „Boružės odisėjos” bei per šimtą straipsnių dailės temomis. Jis taip pat – bendraautorius tokio kapitalinio leidinio kaip „XX a. Lietuvos dailės istorija”.
J. Mackonio kūrybinei dvasiai nesvetima ir dramaturgija. Jis yra penkių lietuviškų operų (tarp jų – V. Klovos „Pilėnai”) bei dviejų operėčių libretų, kelių dramų, filmo scenarijaus autorius, nors pagrindinė jo specialybė – tapyba. Meno kritikai ir dailės žinovai J. Mackonį pažinojo kaip visapusiškai išsilavinusį, turintį puikų humoro jausmą ir žavintį jaunatviškais polėkiais žmogų.
Dailininko J. Mackonio tapyba patraukia savo poetišku grožiu ir stipriu realistišku piešiniu. Jo kūrybos sfera – istorinis paveikslas, portretas, peizažas. Didelio formato drobėse tokiose kaip „Šiaulių valstiečių sukilimas”, „Už mūsų ir jūsų laisvę”, „Taip gimė lietuviška opera”, „Pilėnai”, „Mažvydas”, „Barbora ir Žygimantas” jaučiamas itin didelis jo susidomėjimas iškilia Lietuvos praeitimi ir ypatinga pagarba jos dvasinių vertybių palikimui. Savo paveiksluose jis siekia atskleisti lemtingus tautos gyvenimo momentus, parodant juos gyvoje žmogiškų išgyvenimų terpėje, istorinių įvykių plotmėje.
Mackonio drobėse nutapytas vaizdinių pasaulis – nėra paprastas realybės atspindys.
Kameriški, iškilmingi spinduliuojantys ramybe Vilniaus peizažai – tai savitai dailininko pamatytas Lietuvos sostinės architektūros paveldas, trapus ir nepasiduodantis laiko apnašoms, niokojimams ir vėl kaip feniksas iš pelenų atgimstantis. Su didele meile lengvu impresionistiniu potėpiu jis tapė senąjį Vilnių – šventyklų miestą ir jų tyloje girdimą varpo dūžio skambesį, saugantį savo tradicijas ir verbų sekmadienių pavasarišką džiaugsmą, traukiantį muzikalia architektūrinių formų ir erdvių kaita, siaurų gatvelių paslaptimi.
J. Mackonio dideli sentimentai Lietuvos istorijai ir etnografijai, romantiška meilė senajam Vilniui, matyt, nulėmė jo meninio braižo savitumą ir pastovumą. Jis visuomet buvo ištikimas jautriai ir subtiliai realistinio piešinio linijai, laisvam teptuko potėpiui, fiksuojančiam spalvų žaismą šviesoje. Metams bėgant į pakalnę, nesivaikydamas madų, jis tapė vis naujus paveikslus, kuriuose jaučiamas brandaus menininko braižas.
Menotyros dr. Kristina Miklaševičiūtė
Į pradžią