Temos Archyvai: Eilėraščiai

Nutylėjimas

Tegyvuoja ta lemtis, ta juokdarė
Mus išskyrusi, nors gal neamžinai
Juk nei tu, nei aš sudievu netarėm;
Dar daugiau: jog tave myliu, nežinai.
 
Ir puiku kai mano meilė priklausys
Man vienam,  ir atkaklumas išdidus
Tavo skruostų nenurausvins.  Ilgesys
Tavo mirgančios jaunystės nesudrums.
 
O kai mano tylios kančios virs aistra
Ir laukimą išsipildymas pakeis
Aš sugrįšiu vėliai rytmetį katrą
Ir pratarsiu: Rodos, tu mane šaukei?
 
Įžūlumas! Nelaimingas, ką sakai?
Bet aš lūpų neklausysiu, vien akių
Ir regėsiu, puošias kilimais laukai
Dar daugiau: Tu būsi mano, aš tikiu.

.

Vilnius, 1944-09-30

Turinys

Neviltis

Giedriabalsė daina per sužliugusias ūkanas
Nuskambės ir neras po drėgna lapija
Sau buveinės jaukios. Nakties paukščiams beūkaujant
Ji suduš, kaip ir kanklės pagimdžiusios ją.
 
Ir iš girios gelmių ten trūnyję paliegėliai
Kaukdami ir stenėdami šokti išeis
Prie šaltinių skaidrių, kur vaiskioj mėnesienoje
Liaunos nimfos vilnijo kasnykais gražiais.

.

Švenčionys, 1944-09-09

Turinys

Mano Dievas

Tikiu aš vieną didį Dievą
Myliu aš vieną didį Dievą
Tik jis mane ne vieną myli
Visi, kurie rankas jin tiesia
Visi, kurie jam širdį rodo
Į savo karalijos sodą
Į laimę akinančiai šviesią
Švelniai už rankos ėmęs veda
Jis, Dievas – tas, kurį aš myliu.
 
Jei šito viešpaties nebūtų
Tu taptum mano mielas dievas
Kurį aš vienas temylėčiau
Kuris mylėtų mane vieną
Ir skambų žodį tau kiekvieną
Giesmėn nemirštamon sudėčiau
Dangaus šviesa užlietų pievas
Tai būtų meilė. Tu, valdove,
 
Įkoptumei į sostą žavų
Vien tylūs žodžiai:  Ašen tavo…
Ir būtum mano antras dievas.

.

Vilnius

Turinys

Gali ūkauti

Gali ūkauti pelėdos gūdžią naktį
Švento rytmečio varpus vistiek girdžiu
Ima lietūs mano glitų kūną plakti
Aš juokiuos ir lieju širdį iš raidžių
 
Aš juokiuosi, lyg žinočiau savo dalią
O jinai mirgėtų saulėj smaragdu
Lyg pavargę mes po ilgo, mielo kelio
Atsisėstumėm ilsėtis vieni du
 
Gali ūkauti pelėdos gūdžią naktį
Aš tamsoj regiu šviesiai žalias lankas
Sau prisegus prie širdies gintaro sagtį
Atplasnoji man ištiesusi rankas
 
Gyvačiuke, tu žalsvų akių vampyre
Ko taip virpi, lyg saulėteky rasa
Pro tave naktų kliedėjimai pranyra
Gi prieš mus bekraščių tolumų šviesa.
.

Vilnius

Turinys

Tarantela

Tiktai klavišų tų juodų
Neliesk, klausytis jų griaudu
Klavišais žėrinčiai baltais
Tyrai, lengvai ir nekaltai
Te konvulsingi pirštai siaus
Vis aistringiau ir vis garsiau.

Ak, krykštavimų dar daugiau!
Ak, tarantela audringiau
Skambėk vidudenio namuos
Dabintuos žvilgsniais mylimos!

Prakeiktas, pilkas liūdesy
Tu nugalėtas nūn esi
Džiaugsmų ir gėrio kupina
Skamba melodija jauna
Kairėn dešinėn liūliuoja vis
Tartum saulėtekyj vilnis

Dvi baltos rankos be žiedų
Ir gimsta tūkstančiai aidų
Ir veržias jie manin giliau
Kol aš pajuntu pagaliau
Jog tarantela ir jinai
Lydės mane visur nūnai.

Sinjora, ašen neturiu
Kaip sliekas širdžių keturių
Ramybę mano suardys
Viena vienintelė širdis
Kvatokis saule! Aš einu
Į slėnius žydinčių kalnų
Jogei šaltinių mirgesy
Tavoji šypsena šviesi
Vaidentus man. Ir ošime
Tamsių eglynų vis tave
Girdėčiau juokiantis skambiai
Ir šaukiančią:  Pas man skubiai!

O jeigu nuovargis mane
Apsiaus, ak, tujen ir sapne
Skraidysi pievoje drugiu,
Dvi melsvos gėlės iš rugių
Dvi tavo akys atvirai
Šypsosis.  Pirštai aitvarais
Vis siaus užgaudamos garsus
Kol vakaras tylus vėsus
Ateis…

Ir būsi tu manam glėby
Ir tarantela įstabi
Lyg himnas mylinčios širdies
Mūs skaidrią meilę palydės
Įžiebdama dangaus žvaigždes.

Antakalnis

Turinys

Prie Šešupės

Ateina lygumos iš tolių mėlynųjų
Prie tysančios gelmės suklupdamos bevilčiai
Šiurena, byra aukšto kranto smilčiai
Ant gelsvo dugno akmenėliai zuja.
 
Lėna tėkmė, bebangė, beverpetė
Tylias sodybas lenkdama vingiuoja
Ir žmonės tylūs pluša lygumoje
Kentėti, veržtis siausti neįpratę.
Romus tekėjime, juk mudu taip panašūs
Tu išsilieti iš krantų nemoki
Ir aš likimo vagai pasiduodu
Ar nesiilgsti retkarčiais, kaip ašen
Kalnų krioklių verpetų ir pavojų
Pakeitus kelią lygų ir nuobodų. 

.

Marijampolė

Turinys

Didžioji auka

Vis pirmyn! Nesustok! Kulkos skabdo šakas
Suklupai… Dar pakilk! Žemė šaukia tave!
Ak vėlu… Šalmas peršautas guli rave
Veltui tiesi į prieki kraujuotas rankas
Prakeiktoji lemtis, skraistė šydo tamsaus
Ugnie tviskantį žvilgsnį bematant apsiaus.
 
Galvą pakeli. Lopą taip žydro dangaus
Pro linguojančią medžio viršūnę regi
O ta žemė gimtoji grubi ir brangi
Tave traukia savęsp vis labiau ir labiau
Ir tikiesi – jinai tau kentėti padės
Ir glaudi saują smėlio prie savo širdies
 
Iš rytų slenka debesys rūstūs, juodi
Niaukias saulė. Griaustiniais nudunda kalnai
Tu jauti gal, kad šioji mirtis laikinai
Tu gyvensi ilgai savo brolių širdy
Tu ir mirdamas tyliai, neklausi už ką
Žemė žino ką žada Didžioji Auka.

.

Marijampolė

Turinys

Juodą rimtį džiaugsmas mėlynas pakeis

Juodą rimtį džiaugsmas mėlynas pakeis
Slepiu pilkumą, gėlėtas pievų takas
Ir jauna, jauna mergaitė juo ateis
Pasiklaust kaip gyvenu ir kaip man sekas
 
Ak, kaip keista, aš ir posmus jau kuriu
Apie būsimąją meilę mūsų skaisčią
Rankose gėles kelias turiu
Nors žinau, kad jos nuvys, kol ji ateis čia
 
Ir galvoju ką turėsiu jai sakyt
Ir renku, dedu žodžius iš anksto
Nors žinau, kad bus mana kalba sunki
Sakiniai nevykę, naivūs ir nelankstūs
 
Kažinkur kitu taku nūnai
Skuba ji, bet šiuo keliu pasuks savaime
Ir išvydęs ją sušuksiu dyvinai
Juodą rimtį aš keičiu į žydrą laimę

Antakalnis

Turinys

Akis panėręs

Akis panėręs į tave
Bailiam paskendęs ilgesy
Žinojau kur mane nuves
Tavoji šypsena šviesi.
 
Be nuovokos paskui einu
O atgalios kas palydės
Juk tu žarstyti pelenų
Negrįši gęstančios žvaigždės
 
Bet lydžiu aš, ir tu visa
Manim smelkiesi, lyg mana
Nors tirpsta rytmety tamsa
Nebus tai mudviejų diena
 
Ta svajonėlė nuostabi
Gilių svajonių neužgaus
Tik jausiu kad širdis grubi
Neteko kažin ko brangaus
 
Juk tu dievams esi skirta
Tave jie žmogui atiduos…
Ir kam teks meilė ta šventa?
Gal man? Baukštuoli, niekados!
 
Aš jaudinuos, bijau pratart
Kas dedasi nūnai many
Stebiu bevalis kaip kaskart
Tolyn, tolyn tu nueini…

 Vilnius

Turinys

Palaukite manęs

Palaukite manęs o naktys sidabrinės
Takai papievių su žole rasota
Ir jūs pilni skaidraus mirgėjimo šaltiniai
Ir jūs laukų žiedai užmigę pirmutiniai
Kuriems tiek daug kalbėta ir dainuota.
 
Aš laukiu ryto šalto ir siaubingo
Aš laukiu ryto lemiamo, kraujuoto
Aš laukiu ryto man gal paskutinio.
 
Sudie! Aš pats einu patikti jojo…
Prieš tai ant pakelės akmens prisėdu
Susimąstau ir vėlei atsistoju
 
O slėpkitės šikšnosparniai, nes saulė patekės tuoj
Ir aš sakau, jei kas išdrįs užstoti
Jos spindulius į tą aš durklą sviesiu.
 
Palaukite manęs o naktys sidabrinės,
Ir jūs, tylos takeliai išsvajoti
Nes išskaičiau mirgėjimuos šaltinių
Kad grįšiu aš darkart jus apdainuoti.

 Ukmergė

Turinys

Priešmirtinis keiksmas

Ėjo senis ir iš nuovargio suklupo.
Ji be gailesčio lazda tijūno plaka,
Priešmirtinis keiksmas sunkiasi iš lūpų,
O ant kelio… juodo kraujo latakas,
Ir šliaužiu ašai prie nukankinto,
Bet jaučiu jog mano rankos surakintos.
 
Ir staiga pakyla senis, atsimerkia,
Akių baltymai krauju pasrūva
Šaukia, plėšosi jisai ir verkia
Kviečia vėl baudžiauninkus į krūvą
Ir šimtai pilkų šešėlių burias
Lyg vaiduokliai karalijos Hado
Be šarvų, be ginklų, be kepurių,
Be švelnaus ir gailestingo vado
Akių duobės begalinį pyktį žarsto
Tai tironams jie atėjo ruošti karsto.
 
Su šauksmu į juos rankas ištiesiu
Ir matau, kaip skyla dangaus skliautas juodas
Brandūs laukai, žalios girios, lankos šviesios,
Ir sodybos ir svirnai pilnais aruodais
Jauna motina pavėsy liepų rymo
Glosto kūdikis jos, baltą krūtį
Jo akyse aš matau kartų likimą
Rojaus džiaugsmo spindesį kuklutį
Skamba dainos, krykščia paukščiai, girgžda svirtys –
Tai triumfuoja nugalėję žemėj mirti.
 
Antakalnis
 

Turinys

Nujautimas

 

O miglotas nežinios slėgime
Sprok, prapliupk lietum aštriu, lyg rykštės.
Te žaibai juodoj audroj užgimę
Nušvies lauką mūsų puotos vakarykštės
Nuogąstingai iškreiptuoju veidu
Tegu slepias drąsuolius vaidinę.
Ir gašliuosius iš pakrūmių lai išbaido
Niūrus šauksmas teismo gal priešpaskutinio.
 
Ir regiu tarytum kalną aukštą
Ir kartuvės, lyg vaiduokliai, jo viršūnėj,
Pakartieji po konvulsijų ataušta.
Apačioje alkani sustaugia šunes,
Per pusnynus, ant, artėja vilkų rujos
Pasigrobti jiems seniai paskirtą duoklę.
Braška stulpas ir sušalę kaulai pasmerkti jų,
Spindi akys troškusio gyvent karuoklio.
Ko jis žiūri taip manęs. Ir lyg prieš galą
Pajutau jog mano sąnariai taipogi šąla.

Turinys

Varpeliai

Paklydau pačiam pelkynų viduryj
Be vilties surasti vieškelį, kuriuo ėjau.
Ir jaučiu, kaip lapais atčeža naktis niauri,
O su ja ir mano baimė nemari
Ima veržtis iš tamsos vis atkakliau.
 
Kur beeinu, jei sunarpliotas mintis
Miegas vysto. Klaikūs šunkeliai aplink,
Mane persunkė šalti lašai. Galbūt lis
Visą naktį, o aš vienišas tylįs
Lauksiu ryto, kol pavargusi galva nulinks.
 
Atsisėdu tarpe ąžuolo storų šaknų,
Ir klausydamas šiurkštaus šnarėjimo viliuos:
Gal keleivio tebesančio kely
Nuostabiai skaidus varpelis iš toli
Per šią drungną raisto naktį atliūliuos.
 
O žvanguliai!… Man vaidenas židinys,
Nors žinau, jog ašen neturiu namų.
Aš paklydęs šito raisto kalinys
Laukiu ryto. Vėl nauja lietaus vilnis
Prasisunkia pro lapiją. Aš imu
 
Ir drebėt ir kuone verkdamas sakau:
 Negi, Viešpatie, aš vienas čia likau?
Negi joks keleivis kitas pro čionai
Nevažiuos ir joks varpelis dyvinai
Suskambėjęs nenuskaidrins šios žvarbios nakties.
 
Ukmergė
 

Turinys