Temos Archyvai: Eilėraščiai

Na ką gi, lukterėsiu…

Liūdnai įrėmęs žvilgsnį kažinkur
Juokingą širdgėlą ūmai aš pajutau.
Norėjau ką lyg tau ir lyg ne tau
Lyg kam kitam pratarti dėl juokų
Kažką jaukaus… Bet keista, nejaukus
Šešėlis dvelkterėjo… Pajutau,
Jog žodžiai tie (nedaug jų, tik keli)
Kur tai toli… labai, labai toli.
 
Dievuliau mano, koks aš nekantrus,
Kaip mažas vaikas prie margos gėlės,
Aplink nuskabęs smilgų galveles.
Staiga iš smalsio virpančius pirštus
Į švelnų žiedą ištiesiau… Šiurkštus
Kutenantis vėjūkštis įžūliai
Stiebelį virpantį man plėšė iš delnų.
Ir vėl likau aš vienas tarp kalnų.
 
A, pagaliau, nedidelė bėda…
Aš palūkėsiu.  Juk kantrus esu
Ir ilgesys bet koks man iš tiesų
Kasdiene duona tapo. Bet kada
To šelmio vėjo patyčių gaida
Nutils… Ir taps akinančiai šviesu.
Aš vėl ištiesiu ranką.  Kas bebus,
Man priklausysi žiede įstabus..

.

Ukmergė, 1945-12-26

Turinys

Grįžimas

Šalti žvaigždynai vėsią rudens naktį
Man vėl prabilo… Vos besupratau juos
Lyg iš tolios šalies gimtojon ką tik grįžęs
Klajūnas.  Skruostai mano ėmė degti
Ir jausmas pamirštas įsižiebė iš naujo
Klajojančia liepsna kapynuose bekryžiuos.
 
Kur tu buvai? Girdėjau balsą grubų
Pilkoj tamsoj, kur nieko nesimatė,
Nei debesų audrių, nei žydinčių našlaičių.
Kažinkas zujo, blaškėsi ir kniubo…
Ir kartais rodės man jog tai gyvatės,
O kartais skundas raudančių bekraičių.
 
Kur aš buvau? Visur ir galbūt niekur.
Ką aš mačiau? Tamsoj neįžiūrėjau.
Girdėjau vien šauksmus ir juoką lyg negyvą
Ir prakaito sūraus lašais kakta sudrėko.
Aš pamaniau man teks keliaut pavėjui
Pilku šio pilko košmaro dalyviu.
 
Bet aš grįžau laiku, kai mėnesienos
Šaltam rūke, lyg žvaigždės balzganotos,
Tirksėjo miesto žiburiai pilni gyvybės.
Žiūrėkite kenčiu aš ir džiaugiuos ne vienas:
Ten slėny minios kelia šaunią puotą,
Nors jų širdyse sielvartas beribis.
 
Na ką gi, duokš, lemtie ir mano taurę;
Jei ten nuodai – užmigti nebijosiu,
Jeigu ten vynas, kraujas teužkaista,
Geriau linksmam keliaut per lygumą atšiaurią,
Negu tamsoj girdėti mirtį kosint,
Ir klimpstant bristi nežinion per raistą.

.

Kaunas, 1945-11-26

Turinys

Ateitis

Sodų žydinčių pavėsy jaunos motinos
Su krykštaujančiais vaikais pažaisti eina:
Virpa juokas sidabrinis, liūlia dainos
Tartum pasakoj seniai, seniai svajotinoj.
 
Pro jaukias sodybas plaukia derlios lygumos,
Driekias toly juostos mėlynos šilojų
Už jų miestų bokštai saulėj žaižaruoja
Bunda rytas gyvybingo triukšmo lydinas.
 
Virš kalnų virš klonių paukščiai laisvi klykauja,
Ir aidai giesmės galingos apie laimę
Iš jaunų krūtinių veržiasi savaime
Ligi pamario audringo vilnydami.
 
Tokią ateitį taip saulėtą, taip dyviną.
Aš regiu šalie mana, šalie laimėtoja!
Ir į ją pastoti vieškelį gėlėtąjį
Te pasauly niekas, niekad nemėgina!

.

Kaunas, 1945-09-19

Turinys

Pirmosios meilės paskutinis eilėraštis

Gal paskutinę panašios rūšies elegiją
Aš nusiteikęs vėjavaikiškai kuriu.
Širdis nerausta, neverkia ir nesigėdija
Naivių jaunystės metų keturių.
 
Juokinga meilė ta, ėmė staiga ir numirė.
O rods turėjo vardą amžinos
Ir niekas to post factum keisto numerio
Išskyrus Dievą ir mane nesužinos.
 
Nors gaila, žinoma. Prisimeni ir jaudinies…
Jaukių akimirkų nemažas rinkinys.
Bet reikia kartą baigti reikalą perjodinį
Toj vietoj, kur nemyliu baigias sakinys.
 
Epocha elgesio motyvų negalioja nū,
Jos vietoj nuotaika be daugtaškių jauna.
Ir raidės šaukia taip viliojamai
Iš jų sudėti myliu naują, amžiną.

.

Kaunas, 1945-09-19

Turinys

Lapė (Satyra)

Seno lapino ir lapės paskutinė meilė…
Gimė jiems maža lapiukė – lapė rusvakailė.
Nieko sau varliūkštė buvo. Tarp kitų geriausia.
Greitas kojas, suktą galvą, baisiai gerą klausą
Ji turėjo, o tarp kitko uodegą gan ilgą;
Būdavo kiekvieną rytą ją šąltiny vilgo,
Gi po to prie upės kranto pusdienį šukuoja
Plauna veidą, dantis valo, kol nuskausta koją…
 
O tie patinai smaližiai, krūmuosna įpuolę,
Sekė ją, gudriai kuždėjos: Bus jinai gražuolė…
Išdidi kiek, bet tai niekis, skelbsime turnyrą.
Kas laimės, tą Jos Didybė pasirinks už vyrą…
 
Bet nedžiūgauki iš anksto… (šitaip žmonės sako)
Tiems smaguriams mūs puikuolė taip ir nepateko.
Dievas žino, koks tai velnias čia medžioklę siuntė,
Ir ne seną, ne barzdočių, ne bet kokį slunkį…
Jaunas, garbiniuotaplaukis ir figūra nieko…
Šlipsas… galife… dvivamzdis dvidešimto vieko,
Spindesys jo batų lako rasai konkuruoja
Lyg pas nuostabų ir didį Vagnerio herojų
 
Gi ta mūsų gražuolikė rodos ir nekvaišė,
Tam vyrukui prieš pat nosį kyšt ir pasimaišė.
Šis nežioplas – pliast ir šovė.  Žinoma,  pataikė…
Taip terboje tarp kurapkų rado savo kraitį
Primadona nelaiminga, lapė šilkuodegė…
Giria ošė, jaunas žvilgsnis pergalingai degė,
Leidos saulė, pūtė vėjas, vakaras pabalo…
Taip toliau ir taip toliau ir dar toliau be galo.
 
Jei tragedija ši būtų pasibaigus šičia,
Jokios aš dėlto poemos šiandie nerašyčia.
Bet atomazga intrigos kur kitur glūdėjo,
Kai ant savo švelnaus kaklo lapę užsidėjo
Mylimoji mano, tyliai sau nusišypsojus:
Buvo toks, kuris nušovė… O tai bent herojus!
Tai bent vyras! “Tau tikriausiai būt sunku ir keista
Dėl manęs, dėl tokios lapės braidžioti po raistą…”
 
Ne brangioji! Apsirinki, dėl tavęs aš viską
Padaryčiau. Tau parneščiau aukso saulės diską.
Tau žvaigždžių takus nutiesčiau per dausų bedugnę
Užu vieną jaukų žvilgsnį, užu meilės ugnį.
Bet pirmiau prisipažinki, ką per mainų šventę
Jam už dovaną pasiūlei, miela spekuliante.
Nesakai? O aš žinau juk, kas tave nugirdė,
Kaip tu iškeitei į lapę savo jauną širdį.
Geras biznis.  Apsimoka!… Be ilgų derybų.
Ašen liudininku būsiu… Viskas pigiau grybų!
Tad, valio!… Pajacai juokis prieš tikrovę plepią.
Tavo meilę juk pražudė paprasčiausia lapė…

.

Kaunas, 1945-09-12

Turinys

Renesansas

Aš šį eilėraštį rašau tik sau ir Jai,
Nors iš gyvenimo esu paskolinęs
Jam žodį, rimą ir tyriausiai
Čia skambantį šį terminą istorinį…
 
 
Atgimimas – aidas mirusių dienų
Vėl vilnyja viršum klonių balzganų
Ir skambi daina išsklaido vėsią tylą
Pilkumoj įsižiebia širdis jauna;
Kibirkštis pavirsta tvyksinčia liepsna,
Ir saulėtekio gaisai užtvindo šilą.
 
Aš menu žiedų pernykščių dvelkimus,
Aš blaškausi po našlaites neramus
Tais pačiais takais ieškodamas jų vietos.
Juk žiedai nebuvo mirę. Pusnyse
Slėpėsi gležna gyvybė ir dvasia,
Kad pavasario sulaukę pražydėtų.
 
Skleidžias žiedas, o gėlė jau nebe ta:
Buvo mėlyna žibutė – nū balta
Plūkė glaudžia savo penklapi turbaną
Liauną stiebą vėjas supauja lėtai…
Ir galvoju ar kita čia, ar jinai
Išsvajotoji puošmė likimo mano.
 
Ta pati! Širdis pasakė – ta pati!
Dėl kurios blaškiaus gilioj žiemos nakty,
Kai sapnuoti aršus speigas man neleido
Atgimimas… Nykaus sielvarto kapai…
Ei, sugaukite pavasario varpai
Atkartodami giesmės didingą aidą.

.

Kaunas, 1945-09-06

Turinys

Te aistrios bangos

Te aistrios bangos krantą nuolaidų skalauja:
Manęs į jūrą jos neįvilios.
Aš abejingas nū ir iš gyvenimo nereikalauju
Man pažadėtos vikingo dalios.
 
Ne baimė ir ne nuovargis, o vien pasiilgimas
Šventos tylos ir to virpėjimo švelnaus
Kurs sodo vienišo pavėsy piligrimo
Maldas ir darbą čia palaimins ir priglaus.
 
Neteisūs tie kurie pašieps ramybę
Ir tiesą nuobodžią ir banalia laikys.
Aš jos užuovėjoj užgniaušiu nerimą beribį,
Pažvelgęs drąsiai lemčiai į akis.

.

Kaunas, 1945-09-04

Turinys

Rugiapjūtė

Patrankoms dundant tolumoj bėrei į žemę grūdą,
O nū šventa tyla vilnyja per laukus.
Ir varpų šiugždesys toks mielas ir jaukus
Tau apie pergalę papasakot panūdo.
 
Ties nauja pradalge ramus ir išdidus sustojai
Ir skruostus nutvieskė vėl nuotaika žavi.
Kuk varpos tos ir tie laukai savi.
Ir tu pats laisvas tarp laisvų artojų
 
Švelniai šnarėdami rugiai po kojų svirti ima
Ir šviežios duonos kvapas dvelkteli nuo jų.
Pjovėjau užsimok su ryžtumu nauju,
Ne tu patsai kuri sau laimę ir likimą

.

Ukmergė, 1945-08-02

Turinys

Naujas išsireiškimas

Pasiplepėti atvirai,
Be komplimentų, be vaidybos,
Panūdau aš, gana gerai
Supratęs, kur tos aukso ribos
Tarpe šios žemės ir dausų,
Tikrovės ir svajų visų,
Tarp gėrio paprasto ir tyro
Ir egzaltuotųjų satyrų,
Paskendusių ligi ausų.
Kažkokioj vizijoj beprasmėj.
 
Gana tad unkščiančių motyvų
Ir posakių taip banalių,
Jei išsireikšti aš galiu,
Sukūręs žodį kuklų, gyvą.
Pakaks jo piešti ryto žarai,
Dienos nuogybei be kaltės,
Varsoms saulėlydžio vakario
Ir pirmai valandai nakties
Pakaks jo girt ir pasityčiot
Iš milžino – žmogaus mažyčio.
 
Nepyk, mergaite mylimoji,
Jei ašen angelu tavęs
Nepavadinsiu… Tu svajoji
Tikriausiai apie jungtuves…
O gal tik apie flirtą kuklų
Be meilės dangiškų stebuklų,
Net nesvarstydama nūnai,
Ar tiktų tau pūkų sparnai.
Tad kam nuvalkiotos jau frazės.
Dar su atodūsiu giliu?
Aš be fanfarų, be ekstazės
Tiesiog sakau: “Tave myliu
Kaip moku, žemiškai tvirtai
Jei tu tą patį pajutai,
Man atsakyk.  Ir paprastai
Man atsakyk…

.

Turinys

Žinia

Jei tai tiesa, jei tai viltis, jei tai bent jos šešėlis
Trenksmais dusliais, ūmiu žaibu nutviskęs naktį baisią,
Beprotiškai baisi mintis!… Nors viesulas išėlęs
Tebesiaučia, bet jausmas toks, jog tuoj, jog tuoj ateis jie.
.

Turinys

Žalčių karalienė

Tavo vardą skambų mielą pasakon pinu,
Mintimi tos pasakos šiandien aš gyvenu.
Driekias dievinos jaunatvės vizija laki.
Mylimoji mano negi tu ja netiki?
Nuostabių herojų rūbuos nieks mūs nematys:
Tu gražuolė gyvačiukė, o aš gudrus žaltys.
Tu duktė jauniausia žvejo, aš tasai kuris
Vandenų gelmėje rūmą gintaro turįs.
Vai žavi ma karalystė.  Kas ją suardys?
Valios lankos, aukso sodai ir tyra širdis.
Aš valdovas ir taip keista: man vienam gūdu;
Ieškau laimės ir tos laimės niekaip nerandu.
 
Plaukiu per marias plačiausias žydra valtimi.
Prieš mane pakrantė driekias saulėta, rami.
Aš nustebęs savo laivą sustabdau ūmai;
Vandenyj skaidraus kristalo šėlsti tu linksmai.
Skardus juokas, džiugus klyksmas mainos su daina,
Vis garsiau ir vis linksmiau ir vis dar negana.
Nuogas kūnas, liemuo liaunas taškos tarp bangų.
O plaukuos lašai, lyg perlų rinkinys brangus.
Ir į reginį vilionės liejasi kartu
Švelnios dainos, platūs toliai, jūra, na ir tu…
 
Maudykis dukraite žvejo – saulė dar aukštai.
Jau skubi? Neišsigąski, žaltys rangos štai!…
Lino marškinių rankovėj jis žmogaus balsu
Pašnekės: “Ar būsi mano,  fėja iš dausų?”
Ir skambiai nusikvatosi:  “Šliuže tu baugus,
Dar ko neišsigalvosi? Ašen juk žmogus!”
“Tai niekai, liaunaliemene. Tau žinot gana:
Slepiasi po žalčio oda siela dyvina.”
“Kas iš sielos? Te ji būna deimantais gausi,
Jei iš išvaizdos tu keistas, negražus esi.”
Na jei šitaip, gyvačiuke – nusijuoks staiga
“Įžūlus žaltys: – Keliauki tad namo nuoga.
Nieko nepadės, gražuole, tavo aimana
Kol tvirtai neprižadėsi būti tu mana.”
 
Tavo žodį paskutinį spėju, gal jaučiu,..
Nors tu apgavai gudruole daugelį žalčių.
Pasakos filnalą džiugų aš nūnai menu,
Pasakos tos tikrumu šiandie aš gyvenu.

.

Turinys

Ak, žemės tolimos padangė balzgana

Ak, žemės tolimos padangė balzgana,
Ta slegianti tyla ir žmonės svetimi,
Ir nuotaika keista, jog modamas “gana”,
Likimo varsomis nebetikėt imi.
 
Toks nuovargis švelnus jaunystės gražume,
Kai poilsio kuklaus naujoms kovoms geidi
Primerki kiek akis su šypsena ramia
Ir rodos, iš kažkur Solveigą lyg girdi.
 
Pažvelgiu tolumon – žuvėdras ten matau
Jos plazda marių link; dėl to gal neramu,
Jog žemėj svetimoj netyčia pajutau:
Mieloji, aš tavęs ilgėtis vėl imu.

.

Rytprūsiai-Labiau, 1945-04-25

Turinys

Paprastas jausmas

Nežinau, kodėl mane pagavo juokas
Skaidrus juokas, lyg šaltinio mirgesys
Ir gyventi, rodos, apsimoka,
Ir būtis lyg nebe tokia jau baisi.
 
Gatvės vaiko akimis pasaulį kuklų
Aš stebiu nūn ir stebiuosi jo galia:
Kiek žavių pilkos dienos stebuklų
Nusidriekia nenutrūkstančia eile.
 
Tai paradas!  Ir gana šaunus paradas
Nors be salvių, fejerverkų, be šviesų.
Žengia laikas. Aš stebiu, užspaudęs žadą,
Margą laiką, lyg jis būtų iš dausų.
 
Jis gi paprastas, lyg ta artojiška rūdinė
Ir suprantamas, nes eina su mumis.
Vieną sykį – sykį pirmutinį
Aš stebiu jį gatvės vaiko akimis.

.

Kaunas, 1945-03-21

Turinys

Nemunui

Saule, aižyki Nemuno ledą –
Teužverda rūsti jo gelmė!
Laisvon jūron nebėr barikadų
Šlykštūs priešai visas jas prarado,
Su jomis pražūtin nugarmėj.
 
Iš krantų išsilieki tu vėlei –
Tavo žemėje tavo valia.
Tavo žemėje sodai ir gėlės
Pražydės.  Juk pavasaris kėlės
Savo burtų ugninga galia.
 
Sriaunūs vandenys, plaukit lig marių
Tarp triumfuojančios žemės kalnų.
Ten išgirsite didvyrius tariant
Savo žodį ir vėjo vakario
Dvelkime aidą laisvės dainų.
 
Saule, aižyki Nemuno ledą –
Teužverda rūsti jo gelmė.
Pro didingųjų mūšių paradą
Mus pavasaris pergalėn veda
Su šūkiu:  Mes laimėsime!

.

Kaunas, 1945-03-08

Turinys

Virš Rytprūsių kapinyno

Iš audrių vandenynų ateina banga kruvina;
Gintarinę pakrantę nudažo skaisčiu rausvumu.
O pakrantėj vergų vakarykščių laisvūnė daina
Virš pajuodusių girių, kalvotų laukų virš namų.
 
Tyliai šnara griuvėsiuos pavasario drungnas lietus.
Kapinynų besprogstančiuos medžiuos dar klykia varnai.
Dusliai žemė sudunda. Toli kažkur trenksmas kurtus,
Paskutinis galbūt, suvirpės ir nutils amžinai.
 
Ir staiga pilką tylą trimitų garsai išsklaidys
Ir gyvybe pritvinks samanomis apžėlęs akmuo.
Herkaus Montės karių palikuonių giesmė išdidi.
Naują buitį pradės po nakties įžūliai ujamas.
 
Plauna Rytprūsių žemę banga vandenynų sriauni,
Lyg veržlioji daina pro išgriautas teutono duris.
Gūdžią šimtmečių ūkaną plėšykit vėjai jauni –
Aisčių žemėj vėl aistis artojas ir šventas karys.

.

Ukmergė, 1945-02-23

Turinys

Košmaras

Jei tu sparnus, akimirka, turėtum
Ir užuot šliaužiojus sraige po mano kelią,
Pralėktum lyg kregždė, Greičiau lyg ta kometa
Nušviesdama lemties prakeiktą dalią,
Jei tu, akimirka, kankinanti, beširdė,
Sušuktum: ”Mirštu, duok vandens bent lašą!”
Nusikvatočiau: “Įdomu, kas prašo?”
“Tai tu, gyvate,” tu, kuri negirdei
“Manęs, kai aš trokštąs prie tavo kojų
Sau laimės maldavau ir viską paaukojau.”
 
O šito gėrimo juk tujen daug turėjai,
Kitiems išdalijai. Ar buvo jie verti to?
Jie pigaus juoko pigūs patarėjai…
Už ką gi man ši nemalonė krito?
Ir nežinau kaip lenktis prieš likimą
Ar spjaut į veidą jam ar vėl maldauti
Akimirką, jog šlykštų prakeikimą
Nuėmusi man leistų iškeliauti
Šalin, kur tyliai plaukia laiko upės
Ir meldžias žmonės prieš stabus suklupę.
 
Jaučiu kaip išdidumas skruostus mano dažo
Ir kraujas plėšias iš širdies savaime
Ir rodos visko, visko čia per maža:
Erdvės ir laiko, gėrio, na ir laimės.
O ta dalia sunkiau vis slėgti ima,
Ir aš kenčiu, kvatodamas prieš lemtį,
Blaškaus, norėdamas grubų prakeikimą
Numesti nuo savęs, tulžies nuodus išvemti,
O košmare klaikus, aš vėl dvejoti drįstu
Ką šauktis į pagalbą: Dievą ar MeFistą…

.

Ukmergė, 1945-01-29

Turinys

Nelaimė (Nuotaikos schema)

Jei tiesa,  jog ateities atomų dulkės
Šios akimirkos virpėjiman patenka,
Ir apsiaučia konvulsingą, juodą ranką,
Kuri valdo mūsų dalią smulkią,
Jei tiesa, jogei švelni širdis savaime
Nujautimą klaikų tuoj atspėja,
Ko blaškytis prieš dievus, lyg Prometėjui
Jei žinau jog prieš mane nelaimė…

.

Vilnius, 1944-12-22

Turinys

Kautynės

Virpa saulėlydžio kraujas
Varpose lauko brandaus.
Driekias pašvaistės vis naujos
Blaškomos vėjo gūdaus.
 
Motina žemė dejuoja.
Dundesį lydi trenksmai.
Kulkų lietus tolumoje
Perskrodžia tamsą ūmai.
 
Dūmai padangę apsiaučia
Kokia baisi gūduma
Krykščia išbudinta paukštė
Kur nežinia skrisdama.
 
Sąmyšio keiksmas anapus;
Šičia galingas valio.
Vienas lyg pakirstas lapas
Kniumba ant pievos žalios.
 
Vietoj jo tūkstančiai kyla,
Tartum šešėliai mirties
Kurie ir džiaugsmą, na ir skundą kartų
Ant šalto grindinio suklupę Tau aukoja…
Ir aš nūnai
Rankas lyg kūdikis sudėjęs, maldą tylią
Siunčiu, O išklausyk, Palaimintoji!

.

Vilnius, 1944-12-20

Turinys

Atsisveikinimas prie vyšnių sodo vartų

Naujų aš žodžių nerandu
Tie patys tau gal nusibodo
Dėl to taip pilka ir graudu
Paliekant baltą vyšnių sodą
 
O nuotaikinga valanda
Kvočiau, ką mielos akys sako
Sugrįšime tiktai tada
Kai vyšnių lapai kris ant tako
 
Nū vienas kartais pamąstau,
Skaičiuodamas dienas ant pirštų,
Ir noriu parašyti tau:
Brangioji mano, ašen mirštu.
 
Iš ilgesio! O pažadėk
Akimirkai bent vienai grįžti,
Kai mūs sodelyje pradės
Raudonais perlais sirpti vyšnios.

.

Vilnius, 1944-10-21

Turinys