Temos Archyvai: Eilėraščiai

Vyšnių žiedai

Saulė auksakasė

Šypsniu žemę lydi.

Džiaukis broli, sese:

Baltos vyšnios žydi.

Daugel tų žiedelių

Mūs šaly pabiro,

Soduos, palei kelią

Ir miškuos jie svyra.

Lanko juos bitutės

Glamonėja vėjas…

Ak, kaip gera būti

Soduos pakelėje.

Per perlinį kelia

Linksmai saulė rieda,

Glamonėj vėjelis

Baltą vyšnios žiedą.

1939

Turinys

Gimtinė

Kur žaliuos vainikuos pirkių stogai kyšo,

Kur artojai pluša su malda tyra,

Visas svajas mano toji vieta riša,

Nes gimta pirkutė mano ten yra.

Pamenu, kaip vakar, tuos laukus gimtinės

Ir darželį jaukų pirkios pastogėj.

Lyg girdžiu dar šiandie sesių sutartinė,

Vakare su grėbliais kai namo jos ėj.

O, kas per gražumas tų miškų ir pievų,

Tų sidabro varpom nokstančių laukų,

Lengvasparniai čiulba, kvepia baltos ievos,

Širdyj džiaugsmas žydi, ir sieloj jauku.

Rods, krūtinėj džiaugsmui vietos nepakanka

Noris juoktis, šaukti tūkstančiams žiedų.

Kai drugeliai nardo, bitės medų renka

Melsvos rugiagėlės šypsos iš rugių.

O kai saulė leidžias, vakaras ateina

Baltas rūkas driekias pievom ir laukais

Iš šilkinių tolių atvilnyja dainos,

Ir artojų kalbos, juokas po langais.

Paskum rimsta viskas, čirškia tik žiogeliai

Baltas rūkas gula pievas ir laukus,

Galveles ramunės lenkia palei kelią,

Rodos, žemė mirė, niekad nepabus.

Dangumi mėnulis rieda tylutėliai,

Aplink jį žvaigždutės mirksi paslapčia.

Bet žiūrėkit, švinta jau dienelė vėlei,

Skaistaveidė saulė pasirodė čia.

Sklaidos rūko gijos. Keliasi artojai,

Kas tik dirbti gali, skuba į laukus

Dėl juodos dienelės, dėl šviesaus rytojaus

Prakaito negaila, veltui jis nežus.

kaip tad nesidžiaugti, kaip tad neapsvaigti

Tų žieduotų pievų aksomu žaliu.

Akys aprasoja, lūpos nori baigti:

O gimtine mano, kaip tave myliu!

Ukmergė, 1939-06

Turinys

Mamytei

Palangėj švilpė šaltas rudens vėjas

Ir pilkon žemėn krito lapų daug.

Tada, mamyt, dienelė ta atėjo,

Kurią ašai pasaulį išvydau.

Mažam lopšelyj lingo-lylia-lylia

Supai mane per dieną, per naktis,

Užaugint sūnų gerą, gerą, tylų

Tetroško vieno motinos širdis.

Nešioj mane raukšlėtos tavo rankos,

O prižiūrėjo akys tavo dvi.

Ir aš bėgiojau sau po žalią lanką,

Džiaugiaus, kad tėviškė tokia graži.

Dabar mieste ašai prie mokslo knygų,

O tu pirkutėj prie ratelio vis…

Surasti sūnui kelią gerą, lygų

Tetroško vieno motinos širdis…

Pasiilgęs aš tavęs, mamyt, be galo

Sugrįšiu pas tave gal ryt, poryt.

Išskirti mus tik vienas Dievas gali,

Nes aš tave už vis myliu, mamyt!

Ukmergė, 1939-05

Turinys

Aleliuja!

Iškilmingai varpai suaidėjo,

Skrenda garsas per žemę nakčia:

Kėlės Kristus – žmogaus Atpirkėjas!

Aleliuja! Velykos jau čia!

Žibutėlėm melsvom apkaišyta,

Džiaugsme skęsta mūs žemė visa:

Šitą gražų pavasario rytą

Kėlės Kristus – pasaulio Šviesa.

Sveikas, Kristau, mūs džiaugsmo karaliau!

Aleliuja tau giedam visi,

Tau aukojame protą ir valią,

Tau, kurs amžinon laimėn vesi.

Aleliuja! – varpai nuaidėjo,

Skverbias džiaugsmas širdin paslapčia.

Džiaukis žeme – Velykos atėjo!

Aleliuja! Velykos jau čia.

1939-04

Turinys

Altorius

Dangum kyla maldos žodžiai,

Dega žvakės pamažu

Atsiklaupus prie altoriaus

Man ir gera ir gražu.

Visos mintys, visi norai

Plazda ten, kur tūno jie,

Tik prie Jėzaus čia altoriuj,

Prie Marijos danguje.

Čia jauku taip, čia taip gera

Tarp kolonų išdidžių.

Geri norai širdyj šnara

Sielos balsą aš girdžiu:

Geras būk, bernyti mielas

Bus skaisti siela tava.

Džiaugsis tavim Didis Dievas

Ir tėvynė Lietuva.

Ukmergė, 1939-03

Turinys

Ateis pasaka

Ateis į žemę pasaka balta

Su sidabrinėm snaigėmis kartu,

Ateis ir pasakys mums šį ar tą…

Sulaukęs džiaugsiuos gal aš ir tu.

Žiūrėsim mes, kaip lengvos snaigės kris

Ir pilką žemę baltins pamažu.

O kai praeis diena, gal dvi, gal trys

Žemėj bus gražu; gražu.

Kai glostys mūs veidus ranka šalta,

O vėjai pūs šiaurės, o gal rytų,

Ateis į žemę pasaka balta

Su sidabrinėm snaigėmis kartu.

Ukmergė, 1938

Turinys

Pavergtą gimtinę prisiminus

Iš pietų šalelės liūdnas pučia vėjas,

Iš pietų šalelės lekia liūdnos žinios,

Nors vandens upeliais daugel nutekėjo,

Pavergta esi dar, tu, brangi gimtine.

Dar tarp tavo lūšnų skurdas viešpatauja,

Ašaros per veidą tavo teberieda,

Suteikia grobikas tau vis kančią naują

Bet žinoki, tuomi sau jis daro gėdą.

Ir aš, pavergtoji, buvęs sūnus tavo,

Bet dabar jau laisvas Lietuvos moksleivis,

Negaliu pamiršti, kaip mama liūliavo,

Kaip laukais bėgiojau, krykštavau linksmai vis.

Tu graži buvai man, vasarai atėjus,

Kai pirkutės tavo žalumynuos skendo,

Aš džiaugiaus be galo, aš tada žavėjaus,

Kai sniegulės baltos skraidžiojo padangėm.

Tu neliūsk, brangioji, po sparnu erelio,

Lietuva juk budi dėl tavęs ir Vilniaus.

Kai ateis tas laikas, mes su Visagaliu

Eisime, kur ilsis bočiai mūs prakilnūs.

Ukmergė, 1938-11-23

Turinys

Septyniolika metų

Senai, senai užžėlęs Vilniaus kelias,

Jau septynioliktą tą liūdesio mes šventę švenčiam,

Jau septyniolika praėj devinto spalio

O mūsų broliai dar vergiją kenčia.

Jau metų septyniolika, kai mes netekom Vilniaus

Ir kenčiam, betgi kartą neiškentę

Sukilsim; o mūs idėjos drąsios ir prakilnios

Pavers iš liūdesio į džiaugsmo šventę.

Todėl jau metų septyniolikai suėjus

Į darbą stokim: lai pasaulis žino

Jog mūs pasiryžimai, drąsios idėjos

Gražins mums Vilnių, sostą Gedimino.

Kovosim ne vieni, padės mums Visagalis

Sutriuškinsim klastingąjį lenkų šetoną.

Už pavergtųjų brolių dalią

Pakilsim…keturi mes milijonai!

Tikiu, jog neilgai reikės to laiko laukti,

Tikiu, jog greitai mes vieningai darbo imsim,

Todėl man norisi dabar sušaukti:

Ei pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!

Ukmergė, 1937-10-09

Turinys

Medžiotojo daina

Pirmyn, vos saulutei prašvitus anksti,

Kol rūkas dar dengia laukus ir miškus,

O ūpas nupuolęs širdis yr`drąsi.

Pirmyn, nors vilios tave guolis jaukus.

Paimsiu šautuvą dabar į rankas,

Paėmęs aš jį išvalysiu gražiai,

Ir eisiu su juo per laukus, per lankas

Į mišką, kur traukia širdužė senai.

Štai krūmai, štai medžiai, štai miškas jaukus,

Ir mano akis jau tenai įsmeigta,

O šautuve mano, bičiuli brangus,

Budėk, nes tai tavo šventa pareiga.

Ir šūvis po šūvio nuaidi miškais

Ir krinta žvėrelis be riksmo, ramiai.

Man džiaugias širdis, ir aš žingsniais greitais

Prie pirmojo grobio skubu.

Ir taip aš per dienas klajoju miškais,

Kai saulė tik leidžias namo aš einu,

Ir nors aš pavargęs, bet žingsniais greitais

Su džiaugsmu, su laime grįžtu.

Ukmergė, 1936

Turinys

Vilnius naktį

Tylu, ramu…

Tiktai juodas dangaus skliautas

Apglėbęs Vilniaus rūmus,

Prie krūtinės priglaudęs.

O kas ten,

Nakties tamsumoj marguliuoja?

Tai Gedimino kalne

Klastingas oras plevėsuoja.

Ir vėl ramu,

Tiktai senas Vilnius

Paskendęs nakties tamsoje,

Apsuptas Panerių kalnų.

O ten toliau?

Tai Neries bangos liūliuoja.

Aiškiai matyti

Vilniaus rūmai iškilę.

Aiškiai matyti

Gedimino kalne pilis.

Visas Vilnius nuliūdęs,

Jo veidas nutiestas į Lietuvos šalį.

Jis laukia,

Kada atjos

Lietuviai atvaduoti jo

Iš lenkų plėšikų nagų.

Šiauliai, 1933

Turinys

Jau pavasaris atėjo

Jau pavasaris atėjo,

Pražydo rūtelė,

Ne tik rūta, ir lelija,

Ir skaisti mėtelė.

Ir išjojo bernužėlis

Į didį karelį,

Jis galvelę ten padėjo

Už savo tėvynę.

Jau ir vasara atėjo,

Medžiai sužaliavo,

Vis bernelis dar negrįžta

Iš didžio karelio.

Paąžuolė, 1932

Turinys

Oi mergužėle

Oi mergužėle, balta lelijėle

Vai ar eisi už manęs,

Oi bernužėli, baltas dobilėli,

Vai tai neisiu už tavęs.

Oi mergužėle, balta lelijėle,

Kodėl neisi už manęs

Gal ko užpykai, pasakyk mergele,

Kodėl nemyli manęs.

Nieko neužpykau, jaunas bernužėli

Nieko aš neužpykau

Tiktai gaila, gaila man jaunai palikti

Močiutės dvarelio.

Oi mergužėle, balta lelijėle,

Mano dvarai gražesni,

Iš kraštelių žali bijūnėliai,

Viduryje radastai.

Oi bernužėli, baltas dobilėli,

Dar aš per jauna tekėti

Dar pavaikščiosiu po jaunimėlį,

Dar panešiosiu vainikėlį.

1932

Turinys

Laimės akimirka

Punktuali mūs laimė, nesivėlyja
Su rytmečio žara ji pražydės
Mano miela žydrų akių Ofelija
Priglausk tą laimės gėlę prie širdies

Laukų žiedais dabink šviesiąsias garbanas
Tepavydės tau jų gūdi tamsa
Pilka dvejonė, mintys rūsčios, varganos
Nebesipuoš tavų akių rasa

Aušros ugny sutirps šešėliai, ūkanos
Šikšnosparniai naktiniai nuplasnos
Už sielvartą tau džiaugsmas bus palūkanos
Už nerimą, tyla giedrios dienos.

Jausmų taures pripildysim tikėjimo
Kaip tavo žvilgsnis tyro ir jaukaus
Ir lauksim, lauksim saulės patekėjimo
Ant kraujumi nugairinto dangaus.

Girdi, nauja skambi daina pakėlė jau
Lengvus sparnus, plevena į erdves
Mano miela, žydrų akių Ofelija
Dainuok, saulėtekis šis dėl tavęs.

Kaunas, 1948-09-04

Turinys

Vandens lelija

Ne laimės jausmo būta ir ne gėdos,
Vien klausimo – prieš jį lemtis neraus,
Kodėl aš nenuskyniau šito žiedo,
Vandens lelijos žiedo nemaraus.

Ant ežero vaiskaus stiklinio veido
Baltų sultingų žiedlapių eilė
Iš saulės garbinių sau juoktis leido
Taip šelmiškai ir taip nesantūriai.

Įžūlų šypsnį išvydau netyčia,
Vandens leliją pamilau staiga.
Ir pamaniau: o jeigu nuraškyčia
Ir nerimo aistraus tvaiki banga.

Mane užliejo, linguoja liūgynai,
Nei ežero niūriai žalsva gelmė
Manęs nebaidė. Degančioj krūtinėj
Geismai jaunatvės sirpo neramiai.

Ir vandenų sudrumstęs skaistų sapną,
Vėsias bangas išgainiojęs ratu,
Su įžūlia svaja nuskinti kvapnų
Lelijos žiedą, tolau nuo krantų.

Plaukiau, nors gličios šakos, it gyvatės,
Man raizgė kojas ir šalta srovė
Sustingdė kraują, nebuvau, rods, matęs
Aš tąsyk atkaklesnio už save.

Tartum gležnutė eldija ji supos
Ir suvirpėjau nerimu keistu.
Tai žiedo gaivios sultys mūsų lūpas
Sujungė rodos amžinu saitu.

Tiesiau aš ranką, kas tai suturėjo.
Šelmės undinės pokštas ar lemtis…
Ir… neryžtingai, plaukdamas pavėjui,
Grįžau bejausmis, aklas, it naktis.

Aš vėl krante, rūstus ir nusiminęs,
Širdyje ieškau atsako grubaus.
Kodėl aš šito žiedo nenuskyniau,
Vandens lelijos žiedo nuostabaus.

Ukmergė, 1948-08-18

Turinys

Nuovargis

Po sielvarto ir nerimo naktų,
Po nežinios ir ilgesio slogaus,
Šalia manęs vėl tu, viena tik tu –
Valdove žvilgsnio tyro ir brangaus.

Priglausk mane, pavargęs aš esu
O rytmečio žara dar taip toli.
Tokia nyki vienatvė, man baisi
Gūdžios tankmės vingiuotame kely.

Kad aš paklysiu, būgštavau seniai.
Ir nū, rods, liūtys žiedus nuraškys,
Jei neateisi man užmerkt švelniai
Klaikia aistra žėruojančias akis.

Liepsnoju visas… Ne dievų viliuos –
Tavęs šaukiuosi, tavo ramumos.
Gal audrią sielą tyliai užliūliuos
Daina slėpinga, žodžiai mylimos.

Už meilę meilė, priesaika švelnia
Lemtis sujungsim amžinu saitu.
Prašau tik vieno, nepalik manęs,
Ateik, priglausk, keliausime kartu.

Kaunas, 1948-06-29

Turinys

Minei man mįslę

Minei man mįslę, myli gal nemyli…
O, kad nemyli, aš lyg ir jaučiu.
Tik pikta man jogei lemtis nebylė
Mums kelio nepastojo daug anksčiau.

Maniau, jog pro lapijos vėsią dangą
Raizgiuos takuos tu būsi man žvaigždė
Per pelkes neščiau tavo vardą brangų
Ir tavo vardo kiekviena raidė.

Lyg deimantas… Ak svaja bejėgė
Žiedais nublankusiais akis užbers.
Bet faktas liks, aš niekad nemylėjau
Dar taip karštai kitos tokios moters.

Tik kam tie burtai “myli gal nemyli”,
Jei tu pati manęs nepamilai.
Ir pikta man, jog tavo juoko vylių
Aš supratau, bet ką gi, per vėlai.

Kaunas, 1948-04-02

Turinys

R.A.

Pavasarinio džiaugsmo tostą sklidiną
Už judvi laimę aš keliu nūnai!
Prasmekit dienos abejonių lydimos
Gūdi naktie, prasmeki amžinai.

Regiu saulėtekio žaroje sidabrinėje
Du siluetus virpančių gėlių
Už amžiną žydėjimą, už mylintį ir mylimą,
Už judvi laimę tostą aš keliu!

Kaunas, 1948-04-03

Turinys

Tau apie meilę nekalbėsiu

Ar nekeistoki mano pažadai

Tau apie meilę niekad nekalbėti,

Drauge vadinti, arba net piliete

Daugiskaitą vartoti, kaip kadais…

Juokai… Iš to kas? Meilė juk mana

Nepasikeis, įžūlūs mano žodžiai

Plevens tavy slėpingai, nors nuobodžiai…

Visur, visur tu būsi ne viena.

Aš vėju pasivertęs it žynys

Bučiuosiu tavo skruostus ir akis tas.

Vėjavaikis, padauža, optimistas

Vienai akimirkai pabus many.

Pavasariniai paukščiai vyturiuos

Šlamės beržai ir topoliai ir uosiai

Ne jie, ne jie! Tai ašen sufleruosiu

Tau priesaiką mūs meilės nemarios.

Į tavo tylų sapną, it vagis

Aš įsibrausiu, vėlei išsigąsi

Sušuksi atsibudus, nesuprasi…

Tamsoj girdėsi juoką, taip tai jis…

Nusiramint pavėsyje maldos

Nebus tau lemta, dar prieš tariant amen

Išgirsi mano balsą aiškų, ramų:

Sakyk kada? Nūnai ar niekados?

Nelosiu žengdamas tamsoj gatve

Aš kaprizingų tavo barikadų.

Žinau visi keliai į Romą veda

Visi keliai į vieną į tave!

Ir kas? Pavargsi tu, širdis pašauks

Tą, kur vaiduoklį čia inscenizavo…

Po to… Tiesa, aš apie meilę savo

Kalbėti negaliu… atsiprašau…

Kaunas, 1947-12-03

Turinys

Portretas

Juk tu žinai, piešėjas ašen menkas:

Tos akys, lūpos, garbana švelni…

Štai, rodos, tu šiuos rėmuos gyveni

Ir piešiu aš, o virpa mano rankos.

Portretą tavo, tartum saulė šviesų

Aš kalinau širdy senai labai.

Ir nei šiurpios, gūdžios audros žaibai,

Nei trankūs rytmečiai, nei naktys vėsios,

Nei vėpūtiniai šalto žiemos vėjo

Nenustelbė aistrių akių versmės.

Aš lyrą derinu varsos naujos giesmės,

Ir rodos, štai, akimirka atėjo.

Kuri mus stebi ir kuri supranta,

Ką tau šnabždu su viltimi ramia:

Duokš ranką man, eime, kartu eime

Į kelią didį, tolimą ir šventą.

Kaunas, 1947-11-19

Turinys