Temos Archyvai: Eilėraščiai

Padriki posmai

 

 

____________

Poezija

Šiaip sau posmai

___________

Poezija

 

 

Nemari gėlė (romansas)

Puokštėje vystančių gėlių,
Likai žydėti tu viena
Ir tavo žiedlapių švelnių
Nenumarins rudens šalna.
Siaus vėjai kloniais, kalnais
Gūdi naktužė nevėluos,
Gūdi naktužė mirtinai
Papievių žiedus numyluos.

Rytai aušros ugnim nukais
Dainelė džiaugsmo nuaidės,
Ateisiu aš kalnų takais
Tavęs priglausti prie širdies.
Aidės dainelė skardi,
Skleisis gėlė dyvinai,
Nes tu viena manoj širdy
Likai žydėti amžinai.

Kaunas, 1947-11-01

Turinys

Kasdienybė

Iš apyvartos elegija išėjo,
O ir odžių kurti niekaip negaliu.
Kasdienybė per ilgai užsiviešėjo…
Nei kenčiu aš, nei juokiuosi, nei myliu.

Nuodėmės baidausi gal?… Iš kitos pusės
Negabus bendradarbiaut su angelais.
Taip užvožus kam! Prieš vėją nepapūsi:
Triukšmadarį likviduos minia mielai.

Naktimis gražuolės raganos beslampioja:
Žėri akys tamsoje, lyg ir baisu…
Žvakę uždegu, nušviesdamas pakampius
Anei raganų su šluotom, nei dausų.

Būna dienos kaitrios, saulėtos it rojuj.
Lauki štai, išaugs sparnai ir skrisi tu.
Bet nuleipsta rankos delsiančiam herojui.
Pamanai – Ikaras skrido… Kas iš to?

Pagal laikrodžio nuobodų lygų taktą
Plaka mano apdūlėjusi širdis,
O norėtųsi, kad ji visai neplaktų
Arba plaktų audringiau, smarkiau už vis.

Taip! Ugnies išmaukti taurę man norėtųs
Ir pačiam liepsnoti, degti amžinai,
Kad pajustų mūsų auštanti planeta,
Kad ir tu ant josios sprando gyvenai.

.

Ukmergė, 1947-10-25

Turinys

Žvaigždutė

Esi graži ir nuostabi žvaigždutė
Pilkoj nakty su šypsena gražia.
Tik debesys, tik dargana ir liūtys
Gal per dažnai užstoja man tave.
 
Bet būna naktys, krenta žvaigždės lėnos
Tik tu šios žemės vis neaplankai.
Ir taip gailiuosi, jog nesu aš mėnuo
Ir liūdna man, aplink tamsu… laukai…
 
Einu laukais. Viliuosi, laumės senos
Pastos man kelią, laimę pranašaus.
Žvelgiu aukštyn. Šypsais. Ir man vaidenas,
Jog tai kažkas į meilę panašaus…
Ir rods jaučiu kaip man nykią būtį
Siauti skraiste plevenimo brangaus…
Esi graži ir nuostabi žvaigždutė
Aukštai, aukštai ant mėlyno dangaus…

.

Kaunas, 1947-10-05

 

 

Turinys

 

 

Prie Nevos

Akmens krantinę, šaltą, tartum ledas,
Myluoja bangos pilkos, kaip dangus.
Piktai šviesų auksinės kolonados,
Tasai karolių vėrinys brangus
 
Mirgėjimu aistringu niūrią gelmę
Supasakina, užburia ūmai.
Tramdysi veltui nuotaiką tą šelmę –
Su žiburiais virpės širdis linksmai.
 
Margos nakties didingą panoramą
Aš pajutau visa būtim žmogaus.
Bet keista, lyg išgėręs šimtą gramų,
Nebeatskyriau žemės nuo dangaus.
 
Man išrikiuoti žiburiai krantinės,
Lyg žvaigždės biro Nevon… Negaliu…
Netgi patiltės lempą elektrinę
Per klaidą palaikiau aš mėnuliu.
 
Pračiuožė valtis su girtais jūreiviais
Kažkur daina jauki, nors svetima.
Ir ūžesys ir siluetų kreivės
Many virpėjo ta pačia gama
 
Laidais tramvajaus žalias žaibas tvieskė.
Tartum dėmė Matisse`o įžūli!…
Ir pamaniau, kodėl čia jos tik dviese –
Neva… Naktis… O tujen taip toli.

Leningradas, 1947-08-02

Turinys

 

Apsirikimas

Pantera, sakote?… O ne, apsirikau kiek.
Kvaila širdis dėl šios klaidos kalta.
Šiurpu, baisu… Aš kažin ko tai laukiu,
O pasirodė… lapė neprasta.

Ir dargi net ne sidabrinė lapė.
Ir lapės akys gudrios ne perdaug.
Ir josios godos ne pyragais kvepia…
Žodžiu: rausiaus, ieškojau, neradau.

Nušaut panterą, pastangos gan sunkios,
Bet tokios lapės… e, man nebaugu.
Niekam kaip gerą koks frakuotas slunkius,
Terbon, ir nusineš… Ach, nešasi? Tegu.

Kaunas, 1947-05-28

Turinys

 

Talismanas

Ir apsaugai keistokos laimės mano
Įsigijau aš keistą talismaną,
Beprotiškai tikėdams lemtimi.
Vaidindamas vien antilopę lėtą…
Regiu juodos panteros siluetą…
Grėsmė čia pat va, o širdis rami.

Vingrus liemuo jos tarpe lūžtvių pynės
Pračiuožia. Žvilgsnio liepsnos smaragdinės
Plevena, migdo lyg nakties sapnai.
Švelni ir tykanti tyla pripildo klonį,
Ir rodos lieka vien šiurpi malonė –
Nykios vilties pabirę pelenai.

Aš pamiršau savos kelionės skirtį.
Viena akimirka ir štai norėjau mirti
Prie josios kojų perkasta gerkle.
Nepabūgau, bet nerimą bevalį
Vos sutvardžiau regėdamas pro šalį
Praeinančią… su panieka tylia…
Ir nū spėlioti niekas tenemano,
Kodėl manyje liko talismanu
Štai ši valdovė džiunglių išdidi –
Gūdus juodos panteros siluetas…
Juokai!.. Tai grimas sau įsikalbėtas,
O slepiasi po juo rūsčiai kilni širdis.

Kaunas, 1947-02-12

Turinys

 

 

Suvaidinau melagį

Aš prieš tave suvaidinau melagį.
Spektaklis baigėsi gana liūdnai.
Reikėjo juoktis, mano žvilgsnis degė,
Akyse raibo balti gulbinai.
 
Spektaklis baigėsi be aplodismentų.
Ir melagiu man būti nuodėmė.
“Myliu tave…”, štai savo tiesą šventą,
Kartoju aš taip tyliai ir ramiai.
 
Jog tu imi dvejoti ir nustembi…
Šypsaisi?… Šelmė… Ir manai kažką:
Improvizuotas fragmentas iš ”Bembi”,
Arba pigaus romano įtaka.
 
Rūsti širdis, neramios, lakios mintys…
Aistrių akių vylingoji žaisme.
Leiski man tavo mylimu vadintis,
Nes ši tiesa, manos lemties esmė…

.

Kaunas, 1947-01-11

 

Turinys

 

Murzinos kelionės idilija

Šio murzino gyvenimo takais brendu
Širdyje šukės laimės tariamos.
Aš vienišas. Lyg mirštantis badu,
Šaukiuosi tavo žvilgsnių šilumos.
 
Taip svetimi man pirkių židiniai,
Jaukumą sėslų niekinti imu.
Pamiršęs juoką, virpantį švelniai,
Gėriuosi, štai, lemties įžūlumu.
 
Apkarpęs savo angelui sparnus,
Einu per lūžtves taip neatsargiai,
Šaipydamasis iš keistų sapnų
Su gležnasparniais nardančiais drugiais.
 
Ir kai suglebęs nuovargis staiga
Man primena, jog ašen ne namuos,
Jaučiu, su kokia ilgesio jėga.
Šaukiuosi tavo žvilgsnių šilumos…

 .

Kaunas, 1946-11-12

 

Turinys

 

Nuotaikos fragmentas

Man nuoboduliu ilgesys pakvipo.
Ir norisi jį siųsti po velnių
Kartu su meilėmis migloto tipo
Su virtine epitetų švelnių.
 
Pilkųjų stepių pamaldus pilietis
Panoro tigrę glausti prie savęs
Ir taip jau vieną kartą pamylėti,
Lyg per dievaičio Bacho vestuves.
 
Lai urzgia ji – klastingas sutvėrimas:
Jai atsakas taipogi bus klasta.
Man puikiai tiks sparnuoto liūto grimas
Ir įžūlumas – priemonė keista.
 
Diena, globėja pavojingo juoko.
Liguisto sapno motina – naktis.
Tu pripažinsi – aš mylėti moku,
Nors meilė mano bus grubiai rūsti.
 
Ateiki, tigre – aš ilgiuos pavojaus!…
Tejungia džiunglės širdis mūs abi.
Šiurkšti aistra tekės šypsniu tavuoju,
Žiauri aistra ir laimė nuostabi.

.

Ukmergė, 1946-09-11

 

Turinys

 

Vaikai

Pilnos gatvės, kiemai šauksmo, alaso
Ir naujų mažybinių vardų.
Ašarėlė laikina akyse kalasi,
Čia vėl juokas tyras ir skardus.
 
Lyg klegus pavasario upokšnis,
Veržias jie krykštaujančia banga.
Mindo pievų margažiedes puokštes
Šoka ratą ir traliuoja. Ir staiga
 
Pagirio viršūnėmis nuskrieja
Mūšio lauko šūkiai ir vardai.
Ir tos lazdos – jų žirgai bėrieji,
Ne mediniai, plieno tai kardai.
 
Liepsnele naivia jų akys žėri –
Jiems raganiai kelio nepastos…
Kažkieno ranka vartus atkėlė
Į tikrovę pasakos keistos.
 
Šviesiaplaukės garbanėlės svyra
Ties skaisčia žemėlapio spalva,
Ir maži, gležnučiai pirštai tiria
Va, motule, mūsų Lietuva…
 
Vandenynai, lygumos kalnai tie,
Siluetai miestų tolimi…
Taip čia miela krykštauti ir žaisti,
Ir tikėti pasaka imi…
 
Siauskite vaikai laimingos žemės:
Neužstos mums saulės slibinai.
Už vaikystę jūsų šviesią ramią
Nutekėjo kraujo Nemunai.

.

Kaunas, 1946-08-30

 

Turinys

 

Rytas

Pro rūkanotą tylą rytmečio šikšnosparniai naktiniai
Sugrįžta vėl į varpinės senos palėpę,
Kur sapno neramaus vaiduokliai pasislėpę,
Išgąsdinti žaros ir pirmutinio
Piemens ragelio tyro ir nekalto,
Betyvuliuojančio po klonį ir pro liepų
Ritmingą kolonadą kylančio į dangų.
 
Kokia rimtis plevena virš gėlių rasotų…
Jos nesudrums nei ilgesys nei dainos,
Nors jausti, kaip minkštais kimsais papievių eina
Kažkas slopiai šnabždėdamas švelnius žodžius
Kažkas lengvu apsiaustu virpindamas orą,
Pračiuožia tarp meldų mieguistai liūliančių.
 
Ūmai toks keistas nerimas… Ir jo dvelkimas
Nutildo zylinėjantį dar paežerio vėją.
Tankmių vėsioji lapija vėl liovėsi kuždėjus,
Slopindama naktinių laumių juoką kimų.
 
Tylos! Tylos! Diena į žemę žengia.
Tylos! Į žemę saulė, va, ateina.
Ir varsos dievinos, štai, nutvieskia padangę
Ir džiaugsmas toks akinantis, it banga ištvinus
Užlieja slėnį ir kalvas gėlėtas,
Kur žaižaruojančiam fone saulėtekio auksinio
Į erdvę stiepias medžių siluetai.
 
Ak ta tyla!… Ji svetima jau šiam saulėtekiui:
Pasaulis tyliai džiūgauti nemoka.
Šviesų žaismėj panirti ir gėrėtis,
Išlieti himnus ir šauksmus ir juoką.
 
Ir aižo tylą krykštaujančios dainos.
Balsų siuitoj virpanti gyvybė
Rods siurbia visų spindulį ankstyvą,
Rytinę giesmę jungdamas į gyvą
Vaivorykščių virpėjimą ant žiedlapių daugybės
Ir ant gleivios rasos tankmių lapijos.

Kaunas

Turinys

Gūdžioj nakty

Gūdžioj nakty klajojęs žiburėli,
Pamiršk likimo nykų juoką pelkėse…
Gaisai artėjančio saulėtekio jau telkiasi,
Varsom vaivorykščių plevens rasotos gėlės.
 
Tekrinta vyšnių žiedai.   Tepasotina
Skaidriu džiaugsmu jaunystės aistrų kraują
Taures už meilę, už gyvybę naują
Ir už tave, naujos gyvybės motiną!

Turinys

Melagė (balandžio 1d. išvakarėse)

Aš įpratau… ir mielas man tas faktas
Jog tu melagė galbūt pirmutinė,
Jog tavo mintys nesutūps ant laktų
Kaip baltos vištos nuobodžiai nakvynei.
 
Įžūlios akys šaiposi.  Ir ko gi?
Spendi man mįslę?  Ją seniai įspėjau.
Bet tujen vėjo podukra įrodyk,
Ko purkštauji vis prieš patėvį vėją.
 
Ko švelnią kaktą raukšlės išvagojo?
Nuduodi rūsčią? Bet už pykčio slepias
Slopus šypsnys ir veltui berūgojo
Man komplimentais tapo frazės plepios.
 
Gali sakyti man: “Tavęs nemyliu!…”
Ir rodyk kumštį, keik, kaip tikrą vagį.
Ašen kartosiu (tartum nusivylęs):
“Melagė tu, tikra, tikra melagė.”
 
Nors tiesą sakant rasti siūlo galą
Aš nesišauksiu angelų nei velnio
Nes…
Aš myliu tavo šelmiškąjį melą,
Gal nemažiau kaip  melagėlę šelmę…

.

1946-05-15

 

Turinys

 

Trijų širdžių romansas (R.L.A.T.I.M.)

Vietoj taurių mes stiklines arbatos
Pakėlę juokėmės lyg tie vaikai maži…
Ir dairėmės. Gal spokso kas, gal mato
Ir gūžčioja: iš proto, dievaži
Išeis šie sutvėrimai nedakepę.
O triukšmas! Tinkas byra nuo lubų
O klegesys! Lyg šimtas bobų plepių
ūmai užpultų ją ir mus abu…
 
Na ginsimės, kas šluobažiais kas buomais.
Suduš servizas, velnias jo neims.
Juk šukės laimę neša, o kely į Romą
Tos laimės nieks gal nenumes šunims.
 
Paskiau nepamenu. Tiesa, paišelį kietą
Paėmę kepėm paprastai kukliai
Trijų net širdžių girtą siluetą,
Apraizgę jį nevystančiom gėlėm.
 
O inicialai!…  Šešios mažos raidės…
Iš jų nedalomas ir vienas sakinys.
Griaudžiais verksmais aplaistytas jis baigės
Žodžiu, kurio gal nieks nenumanys.
 
Ir kai pakilome linksmi, lyg prieš suktinį
Akyse tvykstelėjo neaiški rasa.
Gal buvo tai skaidrus sitro šaltinis,
O gal tik ašara nubirus į dausas.

.

Kaunas,  1946-01-16

Turinys

Atsisveikinant su balandžiu

Atia, balandi, pilkas ir negeras.
Prisipažinsiu – negailiu tavęs
Baisaus čia nieko… karas, badas, maras…
O tu blaškeisi po nykias gatves
 
Ir burkavai, lyg varna prie lavono,
Ir melsvumon nušiurusiais sparnais
Veržeisi.  Veltui.  Juto nemalonų
Šešėlį žemė,  dūstanti nūnai.
 
Matei, kaip akys ten pro grotų pynę.
Tau pavydėjo tupinčiam kraige.
Kodėl nepaguodei mylėjusių tėvynę?
Kodėl šaipeis iš skendinčių varge?
 
Ko pakilai, lyg šūvio išsigandęs?
Jis netoli čia tvykstelėj staiga.
Na skrisk sau skrisk ir nebegrįžk, balandi.
Atia, skubėk, čia pat audri banga…

.

Ukmergė, 1945-12-31

Turinys