Juodi laukai, juodi kapai ir juodi kryžiai,
Ir nuotaika juoda širdyje mano.
Išėjo ji toli, toli… ir nebegrįžo,
O skiria mus vėlinių juodas ekranas.
Nors ir dangus šiandieną toks miglotas,
Jos šviesios akys regi pro miglas tas.
Sūnus akis įsmeigęs į Golgotą,
Ten mato veidą jos. Bet koks baisus kontrastas?
Prie jo jau kojų ji, gal su žvaigždutėm kalbas,
Šnabždas su angelais apie šios žemės laimę laikiną,
O aš čionai šaukiuosi jos pagalbos
Vėlinių naktį juodą, naktį klaikiąją.
Margi metai amžinybėn skrieja, bėga,
Melsvais toliais nuliūliuoja margas laikas.
Aš jaučiu savyje kylant didžią jėgą,
Pajutau, kad aš jau nebe vaikas.
Kuo geresnio kelio ieško mano mintys,
Žiauriai kovai rengias mano silpnas kūnas.
Man šviesos reik! Reik mokėti drąsiai gintis,
Iškovot, suprasti tai, kas grožyj tūno.
Mane žavi rudenėlio mėnesienos,
Vakarai motulės saulės paauksuoti,
Į laukus išeinu vienu vienas
Ir su meile noriu kurti ir svajoti.
Ranką traukia stebuklingasis teptukas,
Į šviesias, švelnias spalvas žiūrėti miela.
O vaizdai gražesni vis mintyse sukas,
Noris spalvose įlieti visą sielą.
Iš krūtinės gražūs žodžiai liete liejas,
Susijungia su pasauliu baltoj drobėj,
O iš tolimų širdies gelmių atskrieja
tylios ir svaiginančios melodijos.
Matau ateitį aš, tokią skaisčią, lyg per miegą,
Ir tikiu pakaks ryžtumo man laimėti.
Aš savos jaunystės baisią jėgą,
tiktai leisk man Mūza kurti ir … mylėti!
Kai vargonai rauda, taip ramu širdyje
Susimastau kažin ko, imu abejoti,
Nežinau kur eiti, lyg tamsoj beprotis.
Pikto sėtos žaizdos vis dar neužgyja.
Kur esi, o Dieve, pasirodyk man Tu
Ir sugrįžk į širdį, kol ji neatšalo.
O gal nėr…Tavęs čia, kaip šios žemės galo,
O gal tu pasaulyj – tai jūra be kranto.
O, ką padariau aš… Dovanok man, Didis!
Aš sutvertas Tavo drįstu abejoti,
Tegu prasiblaivo protas man aptemęs.
Tavo kilnią širdį Ostijoj išvydęs,
Su tavim tenoriu žengti ir kovoti,
Eiti ir gaivinti mirusią Tau žemę.
Vakaro tyloj mergaitė
Rymo kažin ko.
Nežinau, kas ją sulaikė
Ir neleidž miegot.
ir aš pats nežinau ko rymau,
Ko širdis rimta.
Gal…jausmai nusidangino
Per mergaitę tą…
Ne! Nelaimes jos pasėja,
Nekenčiu jų aš!
Kaip Sirenos Odisėją,
Pražūtin jos ves.
Tegu man širdyj veidai tie
Niekad nenušvis.
Niūrioj prieblandoj mergaitė
Amžiams tepaliks.
O tegu naktis užlieja
Tas gelmes akių.
Aš tikiu vienam tik Dievui
Ir pats sau tikiu.
Užmerk akis man, Viešpatie, kad ašen nematyčiau,
Kad negirdėčiau to, kas dedasi pasaulyj,
Kai žmonės skerdžia vienas kitą tyčia,
Ir verkia žemė kruvina dėl smurto ir apgaulės.
Dėl to gal šymet nepražydo vyšnios baltos,
Sidabro nuometas nerėdo obelaičių,
Kad žemę patrešė kraujas nekaltas,
Ir ašaros pralaistė motinoms beaikčiojant.
Ir bus gal taip ilgai, kol meilė verks paklydus,
Ir Marsas džiaugsis žemėj vietos radęs,
Kol Gailestingasis mums neuždės gailestingumo šydo,
Ir nepaklaus: Sustok ir pagalvok, žmogau, quo vadis?
Menkos mano jėgos, menkos,
Aršios mano dienos,
Cypia vargas, puola, slenka,
Kovoje aš vienas.
Ei užeis man pyktis kartą,
Vargą paliksiu tą
Ir išeisiu laimės arti,
Čia ne mano butas.
Ir te audros siausti ima,
Uraganai ūžia,
Savo būsiu aš troškimuos
Jaunas, nepalūžęs.
O tegu valia atbėgus
Nuodėmę išvaro,
Aš tuomet pajusiu jėgą
Spindinčią iš gero.
Jau nebe tau dienelė ši mamyte,
Pavasaris saulėtas nebe tau.
Matau ašai melsvas žibutes žydint,
Tiktai taves, brangioji nematau.
Neisiu ašai žiedų parinkt į mišką,
Tau į rankas neteiksiu aš jų.
Dėl to šiandie man ašaros ištryško
Dėl to šiandie nuliūdęs aš tyliu.
Gied vieversiai ir šypsosi purienos,
Tesidžiaugia…juk Motinos diena.
Tik su jumis nesidžiaugsiu aš vienas
Ir verks pavasarį širdis viena.
Matai, motut, kad ašaros man krinta,
Jauti tą pat, ką ir širdis mana,
Priimk tad gėlę liūdesyj augintą,
Ir man linksmesnė bus šita diena.
Kodėl šiandie išbalo dar jaunos mintys mano,
Sutirpo džiaugsmas tyras pavasario sniege?
Be džiaugsmo – Aleliuja – krūtinėj surūseno,
Ir nukeliavo kaiman per dykumas lygias.
Tai pirmosios Velykos be džiaugsmo ir be laimės,
Tai pirma tokia šventė be meilės, be mamos.
Noras baltumo mintys baltam gimtajam kaime,
Nejaus tylioj pirkutėj jos žvilgsnių šilumos.
Velykos! Aleliuja! Džiaugsme paskendę žmonės,
Tesidžiaugia pasaulis ir šypsosi tegu.
Nuskrido mano mintys ir nuklampoj svajonės,
Kur ilsisi motulė po žėrinčiu miegu.
Mamyt, prisikelk ir tujen, kaip Kristus prisikėlė,
Pabuski nors per sapna manos širdies namuos.
Žinai, kaip liūdnos šventės bedaliui, našlaitėliui…
Širdis krauju pravirksta…Velykos be mamos…
Tiek akių padangėj vakarais pražysta,
Tik per naktį šypsos deimantų dangaus.
Jų kelionės ilgos, bet jie nepaklysta,
Kelias jų tiesesnis, negu to žmogaus.
Nesuklumpa žvaigždės po našta kelionės,
Nesustos ilsėti, ir neašaros
Nepaklysta žvaigždės, kaip paklysta žmonės,
Ramios jos sulaukia rytmečio aušros.
Daug trumpesnis kelias to žmogaus menkučio,
Kaip klajūnės žvaigždės rudenio nakčia,
Bet apgaulės vėjai mūs likimą pučia,
Klaidos seka klaidą, ir vargų daug čia.
Kai kelionėj mano jaunos jėgos baigias,
Ar širdis ištrokšta žemiškos naudos,
Pakeliu akis aš į padangių žvaigždę,
Kuri nepaklysta niekad, niekados.
Galvoj minčių begalės,
Lyg ta minia klajūnų.
Širdis išbrist negali,
Kur einu kur bebūnu.
Praeina, lyg miražai,
Tos svajos ir tos mintys,
O žmogui kažko maža,
Kažkas vis nepatinka.
Kuri mintyse laimę,
Statai svajonių rūmą,
Tačiau širdyje baimę,
Sieloj junti kartumą.
Stovi vaizdai akyse,
Ir abejonė gnybia,
Nublanksta svajos, visos
Prieš nykią realybę.
Kažką galvoja, svarsto,
kažin ko trokšta žmonės.
Tačiau užbers mūs karstą
Ir mūs visas svajones.
Aš jaučiu paskutinį jos kvapą,
Aš matau, kad pavasaris žengia.
Jau pranyko prieš saulę tas kapas,
Baltu aksomu žemę apdengęs.
Paskutinį kart vakar jau šalo,
Snaigė mirė delne susigėdus,
Bet šlapios žibutės jau kalas
Ir upeliai pavasariu kliedi.
Aš jaučiu žemės kvapą jau naują
Ir matau vieversėlį ne vieną.
Paklausyk, kaip palaukėj krykštauja
Su pavasariu jaunosios dienos.
Pajutau… nežinau ir dėl ko čia
Man krūtinėj nebetelp jaunystė,
Gal dėl to, kad matau saulę močią
Žemėj žalią pavasarį vystant.
Daugelio širdys meile nukaista,
O mano ne!
Kvaila atrodo. Kankina keistas
Jausmas mane.
Nors daug jaunystės ir šypsenų daug
Jųjų veiduos,
Bet jos man šaltos, širdžiai nė grūdo
Džiaugsmo neduos.
Gal ji negimus, o gal jau mirė
Nežinau tikrai,
Bet mano jausmas jos nepatyrė
Šiais vakarais.
Nė vienos akys dar neužbūrė
Širdies manos.
Nenori leisti širdis atšiurus
Anei vienos.
Užteks man meilės melsvai žibutei
Vietoj akių.
Be jos galėjęs laimingu būti
Savim tikiu.
Draugai gal juoksis, sakys: – tu keistas –
Ir abejos,
Bet aš tikiuosi laimę atsiskleisti
Vienas, be jos…
Nudažė pavasarį kraujas,
Žmogus jau ir džiaugtis nedrįsta,
O Kristau, nešk taiką mums naują,
Ateik su pavasariu, Kristau!
Tu neški alyvų šakelę
Prie Zygfrydo ir prie Lodogos,
Kur giltinė pakilius kelia,
Kur žmogus paniekina žmogų.
Žemelė pavasariu kvepia,
Bet dangūs migloti, aptemę,
Ir dygsta čia kapas prie kapo,
Ir verkia, dejuoja mūs žemė.
Palaidoja tankai ir minos
Jėgų tiek ir šitiek jaunystės,
Ir žmonės, klaikiai nusiminę,
Telaukia tavęs tiktai, Kristau.
Garbėtroškas laimė sugundo,
Jiems žemėje vietos per maža,
Dėl to gal patrankos čia dunda
Ir kraujas pavasarį dažo.
Ateiki, Žadėtasai Ryte,
Pašalink tą kruviną raistą,
Mes norim pavasari šitą
Taikoj ir ramybėj praleisti.
Praėjo daug pavasarių, žibutėmis kaišytų.
Visi jau žemei nešė džiaugsmą, viltį.
Tik šis pavasaris, krauju pražydęs,
Nori patrankomis į mūs širdis prabilti.
Tik šio pavasario ne daug kas laukia,
Nes jaučia: kulkom lis ir kvips kraujai sustingę.
Džiaugsis miškai, saulėtosios palaukės,
Tik nesidžiaugs juo žmonės kultūringi.
O su pavasariu ateis vargų gal pulkas
Pas tuos kurie karu laimėti taiką mano,
Drugelių vietoje skraidys gal kulkos,
Ir žemėn žengs nelaimių karavanas.
Tai tąją dieną liūdnom snaigėm snigo,
Ledinėm ašarom žemelė verkė…
Atsigulė mama, nutilo ir… užmigo,
Ir jos blakstienos amžiams užsimerkė.
Tai tąją dieną vakaro devintą
Mama pavargus į dausas keliavo.
Ji jau nematė šalto ryto švintant,
Ji nematys sūnaus jauniausio savo.
Tai tąjį vakarą likimas, tartum gegė
Iš namų mielą mamą iškukavo.
Gulėjo ji rami, ir žvakės kelios degė,
Ir vienas tėvas be ašarų dejavo.
O gal ji šaukė dar mane – jauniausią sūnų,
Atleisk, motule, širdis negirdėjo…
Atėjo mirtis ir tavo vargšą kūną
Juodu, it dargana, šydu uždėjo.
Vai kur aš nueisiu be tavęs, mamyte,
Be tavęs mieloji mama raukšlėtranke,
Kai šiame pasaulyj tik vargai matyti,
Kai aplinkuj laisto ašaras patrankos.
Nėr tavęs, brangioji, tavo šviesios akys
Nedabos manęs jau ir likimo mano.
Tavo šventos lūpos nė sudie nesakė,
Kai į amžinybę nuėjai susenus.
Mama, miela mama, kur aš pasidėsiu,
Kur aš prisiglausiu be tavosios meilės?
Gal apsinakvosiu šių vargų griūvėsiuos,
Nes prie laimės rūmų stovi didžios eilės.
Nepatarsi mama, kur man nukeliauti,
Kuriuo keliu eiti jogei nepaklysčiau,
Nes veidai aplinkui žiaurūs, susiraukę,
Noriu, kad suklupčiau, kad aš vargčiau vis čia.
Gal iš kapo tu neateisi, mama,
Ten tik kūnas ilsisi, tu esi pas Dievą
Bet atvyk, brangioji, bent per sapną ramų,
Pasakyk nors skaudų man vienam: sudievu.
Pasakyk motule man tu per sapnužį,
Nuramink, paguoski tą jauniausią sūnų,
Ir tada lai vėtros žemėj trankos ūžia,
Su tavim, mamyte, aš tapsiu galiūnu.
Mama…
Sakyk, kam palikai mane našlaitį,
Pasaulyj vieną su svajonėm savo,
Pasaulyj vieną be motulės meilės,
Be džiaugsmo…jis su tavim į žemę nukeliavo.
Mamyt, tavęs nebėr…man skausmas širdį varsto
Kad nemačiau užmigusios tavęs ir tavo juodo karsto.
Mama…
Aš nemačiau tavo šventojo veido,
Kai likimas tau amžiams užmerkė blakstienas.
Mama! prakalbėk, kodėl mirtis nagus suleido
Ir išplėšė tave; mane paliko vieną.
Mamyte mano, kam gi mus atskyrė,
Žiaurus likimo vėjas, kuris žemėj pučia
Juk su tavim ir mano džiaugsmas mirė.
Tu prie Aukščiausio kojų, aš dar ilgai vargsiu čia.
Mama…
Ar beaplankys dabar kas tavo kapą,
Ar pasimels sūnus už tavo vėlę.
Gal tik kryželis mažas, ar topolis be lapų
Ten verkia, ir žarsto sniegą vėjas.
O juk ateis pavasaris ir vasara ateis čia
Prie gelsvo smėlio kapo melsis svyrūnėlis,
Ir mėlynos žibutės primins jaunystę skaisčia.
Kukuos gegulė tau, mamyt ramybės dainą,
Ir suoks lakštutė vakarais krauju dažytais
Apie laimę, kuri šioj žemėje taip greit praeina
Ir apie džiaugsma anam pasaulyj kitą.
O mama…
Tik aš rymoti negalėsiu vienas,
Ir pasimelsti negalėsiu jau prie tavo kapo.
Išdžiuvo ašaros suvilgiusios blakstienas,
Tik liūdesys iš širdies neiškeliavo.
Mamyt, laimingesnė už mane gegulė
Ir gėlės tos prie kapo ir berželis žalias.
O aš, ar anksti kėlęs, ar vėlai gulęs
Minsiu sunkią savo nedalią
Be tavęs, mamyte.
Mama…
Nėra tavęs…raukšlėtos tavo rankos
Jau nenešios manęs, ir nebučiuos manęs jau tavo lūpos
Šviesi, kaip rytmetis, vėlė nuskrido gal į dangų
Ir prie Aukščiausiojo sosto pakopų suklupo.
Mamyte, lauk manęs, ateisiu juk ir aš ten,
Išbraidęs sunkų vargo okeaną,
Tuomet kartu galėsim džiaugtis,
Mamyte mano…
Mama…
Ar tu girdi manos širdužės skundą,
Ar be pasieks tave jisai per juodą karstą,
Kai žemėj vargas su patrankom dunda,
Raudonos šmėklos mirtį žemėj žarsto…
Girdi, motut?… Sūnus jauniausias verkia.
Brangioji, jaučiu aš tavo širdies kvapą,
Ir tavo motinišką žvilgsnį iš aukštybių namo.
Ak, noriu aš nors aplankyti tavo kapą,
Miela mama…
Kary, tu budi viršuj šventojo kalno,
Tu saugai kovų tą ir pergalių vietą,
Matydamas Vilnų tarytum ant delno
Žiaurių devyniolikos metų genėta.
Krūtinėj tavo Gediminas pabudo,
Gal nori prikelti jis praeitį garsią.
Gana! Reik aparti vergavimą gūdų,
O jį tu tik vienas, o sarge, aparsi.
Budės su tavom čionai Vytautas Didis,
Nors kaulai jo ilsis katedros krūtinėj,
Bet švintančią aušrą ties Vilnium išvydęs,
Jis kals ir suręs palaimą tau ir tėvynei.
Atlėks vėjas čia iš Rasų kapinyno,
Kur ilsis dėl Vilniaus užmerkę blakstienas.
Ten mūsų jausmus liūdesys surakina,
Ten rymo su rūtom kryželis ne vienas.
Ir tu bestovėdams atminsi tą kovą,
Atminsi draugus kuriems stovi jau kryžiai.
Užtat tavo žygiams jau naujas vadovas,
Vėl praeitį mūsų gražint pasiryžęs.
O mielas kary, tu per amžius budėsi,
Pamynęs po kojom vergavimą kartų,
Matysi, kaip naujas augs miestas griuvėsiuos,
Globoje Madonos šventų Aušros Vartų.
Pasiūski Aukščiausiajam padėkos salvę;
Svajonė įvyko, nors vargta, kentėta.
O sargi, budėki, kad mūsų trispalvė
Pilyj ir mumyse per amžius plazdėtų.
Ko mus džiugina ruduo tas,
Kur tas garsas eina?
mūs kariai keliais žieduotais
traukia žygio dainą.
Vėliavos be juodo šydo
Vėl laisvai plazdena,
Vėl trispalvę mes išvydom
Palei bokštą seną.
Mūs šalis ir mūs trys kryžiai,
Mūs pilis svajota.
mes žygiuoti pasiryžę
Keliam triumfo puotą.
Nieks nedrįs mūs laimę liesti,
Džiaugsmą mūs pavyti,
Nes mes matom Vilniaus miete
Šuoliais lekiant Vytį.