Geg 142013
 

_________________

Poezija

 

Sau 292013
 
Brenda kūdikis sniegynais
Per niūrias pusnis,
Tartum kelio nebežino
Į žmonių širdis.
 
Danguje žvaigždė karalių
Klaidžioja liūdnai,
Kulkų debesys jos kelią
Užpusto nūnai.
 
Brenda, stebisi Jėzulis,
Širdis ašaros!
Apkasuose vyrai guli,
Laukdami aušros.
 
Niekas čia negieda Gloria,
Lyg jie būt kurti,
Bet ir čia Vaikelis nori
Būti jų širdyj.
Jie jaukiai nevalgo kūčių
Pirkiose visi.
Aplink vėjai žvarbūs pučia
Ir ugnis baisi.
 
Apkasuose Jis klajoja
Glostydamas vis;
Glaudžia, šildo ir bučiuoja
Stingstančias širdis.
 
Su alyvomis atėjo
Taiką, laimę nešt
Gimęs kūdikis Betliejuj,
Tik jį reik suprast.
 
Vai pažvelkite karaliai-
Danguje žvaigždė
Jums Betliejun rodo kelią:
Jūsų ten garbė.
 
Pastatykite širdyje
Prakartėlę jūs,
Ir nereiks jiems, kulkoms lyjant
Apkasuose žūt.
 

Ukmergė, 1940-12-26

Turinys

Sau 292013
 
Vai pribrendo jau širdis
Aštuoniolikmetė;
Neprityrusi dar ji,
Dar mažai ką matė.
 
Blaškosi širdis jauna
Ir neranda vietos;
Dar nemoka, ir gana,
Ji tikrai mylėti.
 
Daug aplink širdžių jaunų,
Lyg drugeliai skraido,
daug saulėtų šypsenų
Nurieda per veidą.
 
Bet nemoka nė vienos
Išsirinkt manoji,
Slenka diena po dienos,
O ji vis klajoja.
 
Tačiau vienas žiburys
Prieš akis vis stovi,
Tik kažin ar pastatys
Jis širdyj tvirtovę.
 
O juk sakė kažkas tai –
Galima mylėti
Tiktai kartą, bet tvirtai,
Ypač man … poetui.
 
Amžinybėn bėga vis
Žydintieji metai,
Blaškosi jauna širdis,
Lyg upių verpetai.

 Ukmergė, 1940-12-16

Turinys

Sau 292013
 
Vai kur bėgat žydintieji mano metai,
Ko artėjat prie manos jaunystės karsto?
Išsisklaidė mirgančių dienų verpetai,
Tyras džiaugsmas kūdikystėj išsibarstė.
 
Aš matau, kaip visa žemė, visi žmonės
Čia kiekvieną dieną keičia savo veidą.
Keičias visos mano mintys ir svajonės.
Va, jaunystė savo žirgą jau paleido.
 
Šėlstančiom bangomis laivas mano skrieja,
veltui stengiuos dar sugriebti aš už nendrių.
Mano mintys veda laivą tą prieš vėją,
Bet tikiu – kitus laivus jisai pralenks dar.
 
Ir aš sėdžiu savo valtyj išdidus toks,
Aštuonioliktojo žiedo palydėtas.
Mūza, leisk man dar pilnoj jaunystėj dūkti,
Leisk man kurti leisk svajoti ir mylėti.

Ukmergė, 1940-11-09

Turinys

Sau 292013
 
Juodi laukai, juodi kapai ir juodi kryžiai,
Ir nuotaika juoda širdyje mano.
Išėjo ji toli, toli…  ir nebegrįžo,
O skiria mus vėlinių juodas ekranas.
 
Nors ir dangus šiandieną toks miglotas,
Jos šviesios akys regi pro miglas tas.
Sūnus akis įsmeigęs į Golgotą,
Ten mato veidą jos. Bet koks baisus kontrastas?
 
Prie jo jau kojų ji, gal su žvaigždutėm kalbas,
Šnabždas su angelais apie šios žemės laimę laikiną,
O aš čionai šaukiuosi jos pagalbos
Vėlinių naktį juodą, naktį klaikiąją.

 Ukmergė, 1940-11-01

Turinys

Sau 292013
 
Margi metai amžinybėn skrieja, bėga,
Melsvais toliais nuliūliuoja margas laikas.
Aš jaučiu savyje kylant didžią jėgą,
Pajutau, kad aš jau nebe vaikas.
 
Kuo geresnio kelio ieško mano mintys,
Žiauriai kovai rengias mano silpnas kūnas.
Man šviesos reik! Reik mokėti drąsiai gintis,
Iškovot, suprasti tai, kas grožyj tūno.
 
Mane žavi rudenėlio mėnesienos,
Vakarai motulės saulės paauksuoti,
Į laukus išeinu vienu vienas
Ir su meile noriu kurti ir svajoti.
 
Ranką traukia stebuklingasis teptukas,
Į šviesias, švelnias spalvas žiūrėti miela.
O vaizdai gražesni vis mintyse sukas,
Noris spalvose įlieti visą sielą.
 
Iš krūtinės gražūs žodžiai liete liejas,
Susijungia su pasauliu baltoj drobėj,
O iš tolimų širdies gelmių atskrieja
tylios ir svaiginančios melodijos.
 
Matau ateitį aš, tokią skaisčią, lyg per miegą,
Ir tikiu pakaks ryžtumo man laimėti.
Aš savos jaunystės baisią jėgą,
tiktai leisk man Mūza kurti ir … mylėti!

Ukmergė, 1940-10-16

Turinys

Sau 292013
 
Kai vargonai rauda, taip ramu širdyje
Susimastau kažin ko, imu abejoti,
Nežinau kur eiti, lyg tamsoj beprotis.
Pikto sėtos žaizdos vis dar neužgyja.
 
Kur esi, o Dieve, pasirodyk man Tu
Ir sugrįžk į širdį, kol ji neatšalo.
O gal nėr…Tavęs čia, kaip šios žemės galo,
O gal tu pasaulyj – tai jūra be kranto.
 
O, ką padariau aš… Dovanok man, Didis!
Aš sutvertas Tavo drįstu abejoti,
Tegu prasiblaivo protas man aptemęs.
Tavo kilnią širdį Ostijoj išvydęs,
Su tavim tenoriu žengti ir kovoti,
Eiti ir gaivinti mirusią Tau žemę.

 1940

Turinys

Sau 292013
 
Vakaro tyloj mergaitė
Rymo kažin ko.
Nežinau, kas ją sulaikė
Ir neleidž miegot.
 
ir aš pats nežinau ko rymau,
Ko širdis rimta.
Gal…jausmai nusidangino
Per mergaitę tą…
 
Ne! Nelaimes jos pasėja,
Nekenčiu jų aš!
Kaip Sirenos Odisėją,
Pražūtin jos ves.
 
Tegu man širdyj veidai tie
Niekad nenušvis.
Niūrioj prieblandoj mergaitė
Amžiams tepaliks.
 
O tegu naktis užlieja
Tas gelmes akių.
Aš tikiu vienam tik Dievui
Ir pats sau tikiu.

 Ukmergė, vienas vakaras

Turinys

Sau 292013
 
Užmerk akis man, Viešpatie, kad ašen nematyčiau,
Kad negirdėčiau to, kas dedasi pasaulyj,
Kai žmonės skerdžia vienas kitą tyčia,
Ir verkia žemė kruvina dėl smurto ir apgaulės.
 
Dėl to gal šymet nepražydo vyšnios baltos,
Sidabro nuometas nerėdo obelaičių,
Kad žemę patrešė kraujas nekaltas,
Ir ašaros pralaistė motinoms beaikčiojant.
 
Ir bus gal taip ilgai, kol meilė verks paklydus,
Ir Marsas džiaugsis žemėj vietos radęs,
Kol Gailestingasis mums neuždės gailestingumo šydo,
Ir nepaklaus: Sustok ir pagalvok, žmogau, quo vadis?

Ukmergė, 1940-06-20

Turinys

Sau 292013
 
Menkos mano jėgos, menkos,
Aršios mano dienos,
Cypia vargas, puola, slenka,
Kovoje aš vienas.
Ei užeis man pyktis kartą,
Vargą paliksiu tą
Ir išeisiu laimės arti,
Čia ne mano butas.
Ir te audros siausti ima,
Uraganai ūžia,
Savo būsiu aš troškimuos
Jaunas, nepalūžęs.
O tegu valia atbėgus
Nuodėmę išvaro,
Aš tuomet pajusiu jėgą
Spindinčią iš gero.

Ukmergė, 1940-05-25

Turinys

Sau 292013
 
Jau nebe tau dienelė ši mamyte,
Pavasaris saulėtas nebe tau.
Matau ašai melsvas žibutes žydint,
Tiktai taves, brangioji nematau.
 
Neisiu ašai žiedų parinkt į mišką,
Tau į rankas neteiksiu aš jų.
Dėl to šiandie man ašaros ištryško
Dėl to šiandie nuliūdęs aš tyliu.
 
Gied vieversiai ir šypsosi purienos,
Tesidžiaugia…juk Motinos diena.
Tik su jumis nesidžiaugsiu aš vienas
Ir verks pavasarį širdis viena.
 
Matai, motut, kad ašaros man krinta,
Jauti tą pat, ką ir širdis mana,
Priimk tad gėlę liūdesyj augintą,
Ir man linksmesnė bus šita diena.

Ukmergė, 1940-05-05

Turinys

Sau 292013
 
Kodėl šiandie išbalo dar jaunos mintys mano,
Sutirpo džiaugsmas tyras pavasario sniege?
Be džiaugsmo – Aleliuja – krūtinėj surūseno,
Ir nukeliavo kaiman per dykumas lygias.
 
Tai pirmosios Velykos be džiaugsmo ir be laimės,
Tai pirma tokia šventė be meilės, be mamos.
Noras baltumo mintys baltam gimtajam kaime,
Nejaus tylioj pirkutėj jos žvilgsnių šilumos.
 
Velykos! Aleliuja! Džiaugsme paskendę žmonės,
Tesidžiaugia pasaulis ir šypsosi tegu.
Nuskrido mano mintys ir nuklampoj svajonės,
Kur ilsisi motulė po žėrinčiu miegu.
 
Mamyt, prisikelk ir tujen, kaip Kristus prisikėlė,
Pabuski nors per sapna manos širdies namuos.
Žinai, kaip liūdnos šventės bedaliui, našlaitėliui…
Širdis krauju pravirksta…Velykos be mamos…

Ukmergė, 1940-03-25

Turinys

Sau 292013
 
Tiek akių padangėj vakarais pražysta,
Tik per naktį šypsos deimantų dangaus.
Jų kelionės ilgos, bet jie nepaklysta,
Kelias jų tiesesnis, negu to žmogaus.
 
Nesuklumpa žvaigždės po našta kelionės,
Nesustos ilsėti, ir neašaros
Nepaklysta žvaigždės, kaip paklysta žmonės,
Ramios jos sulaukia rytmečio aušros.
 
Daug trumpesnis kelias to žmogaus menkučio,
Kaip klajūnės žvaigždės rudenio nakčia,
Bet apgaulės vėjai mūs likimą pučia,
Klaidos seka klaidą, ir vargų daug čia.
 
Kai kelionėj mano jaunos jėgos baigias,
Ar širdis ištrokšta žemiškos naudos,
Pakeliu akis aš į padangių žvaigždę,
Kuri nepaklysta niekad, niekados.

Ukmergė, 1940-03-21

Turinys

Sau 292013
 
Galvoj minčių begalės,
Lyg ta minia klajūnų.
Širdis išbrist negali,
Kur einu kur bebūnu.
 
Praeina, lyg miražai,
Tos svajos ir tos mintys,
O žmogui kažko maža,
Kažkas vis nepatinka.
 
Kuri mintyse laimę,
Statai svajonių rūmą,
Tačiau širdyje baimę,
Sieloj junti kartumą.
 
Stovi vaizdai akyse,
Ir abejonė gnybia,
Nublanksta svajos, visos
Prieš nykią realybę.
 
Kažką galvoja, svarsto,
kažin ko trokšta žmonės.
Tačiau užbers mūs karstą
Ir mūs visas svajones.

Ukmergė, 1940-03-16

Turinys

Sau 292013
 
Aš jaučiu paskutinį jos kvapą,
Aš matau, kad pavasaris žengia.
Jau pranyko prieš saulę tas kapas,
Baltu aksomu žemę apdengęs.
 
Paskutinį kart vakar jau šalo,
Snaigė mirė delne susigėdus,
Bet šlapios žibutės jau kalas
Ir upeliai pavasariu kliedi.
 
Aš jaučiu žemės kvapą jau naują
Ir matau vieversėlį ne vieną.
Paklausyk, kaip palaukėj krykštauja
Su pavasariu jaunosios dienos.
 
Pajutau… nežinau ir dėl ko čia
Man krūtinėj nebetelp jaunystė,
Gal dėl to, kad matau saulę močią
Žemėj žalią pavasarį vystant.
 

 Ukmergė, 1940-03-08

Turinys

Sau 292013
 
Daugelio širdys meile nukaista,
O mano ne!
Kvaila atrodo. Kankina keistas
Jausmas mane.
 
Nors daug jaunystės ir šypsenų daug
Jųjų veiduos,
Bet jos man šaltos, širdžiai nė grūdo
Džiaugsmo neduos.
 
Gal ji negimus, o gal jau mirė
Nežinau tikrai,
Bet mano jausmas jos nepatyrė
Šiais vakarais.
 
Nė vienos akys dar neužbūrė
Širdies manos.
Nenori leisti širdis atšiurus
Anei vienos.
 
Užteks man meilės melsvai žibutei
Vietoj akių.
Be jos galėjęs laimingu būti
Savim tikiu.
 
Draugai gal juoksis, sakys: – tu keistas –
Ir abejos,
Bet aš tikiuosi laimę atsiskleisti
Vienas, be jos…

 Ukmergė, 1940-03I-06

Turinys

Sau 292013
 
Nudažė pavasarį kraujas,
Žmogus jau ir džiaugtis nedrįsta,
O Kristau, nešk taiką mums naują,
Ateik su pavasariu, Kristau!
 
Tu neški alyvų šakelę
Prie Zygfrydo ir prie Lodogos,
Kur giltinė pakilius kelia,
Kur žmogus paniekina žmogų.
 
Žemelė pavasariu kvepia,
Bet dangūs migloti, aptemę,
Ir dygsta čia kapas prie kapo,
Ir verkia, dejuoja mūs žemė.
 
Palaidoja tankai ir minos
Jėgų tiek ir šitiek jaunystės,
Ir žmonės, klaikiai nusiminę,
Telaukia tavęs tiktai, Kristau.
 
Garbėtroškas laimė sugundo,
Jiems žemėje vietos per maža,
Dėl to gal patrankos čia dunda
Ir kraujas pavasarį dažo.
 
Ateiki, Žadėtasai Ryte,
Pašalink tą kruviną raistą,
Mes norim pavasari šitą
Taikoj ir ramybėj praleisti.

 Ukmergė, 1940-02-29

Turinys

Sau 292013
 
Praėjo daug pavasarių, žibutėmis kaišytų.
Visi jau žemei nešė džiaugsmą, viltį.
Tik šis pavasaris, krauju pražydęs,
Nori patrankomis į mūs širdis prabilti.
 
Tik šio pavasario ne daug kas laukia,
Nes jaučia: kulkom lis ir kvips kraujai sustingę.
Džiaugsis miškai, saulėtosios palaukės,
Tik nesidžiaugs juo žmonės kultūringi.
 
O su pavasariu ateis vargų gal pulkas
Pas tuos kurie karu laimėti taiką mano,
Drugelių vietoje skraidys gal kulkos,
Ir žemėn žengs nelaimių karavanas.

 Ukmergė, 1940-02-18

Turinys

Sau 292013
 
Tai tąją dieną liūdnom snaigėm snigo,
Ledinėm ašarom žemelė verkė…
Atsigulė mama, nutilo ir… užmigo,
Ir jos blakstienos amžiams užsimerkė.
 
Tai tąją dieną vakaro devintą
Mama pavargus į dausas keliavo.
Ji jau nematė šalto ryto švintant,
Ji nematys sūnaus jauniausio savo.
 
Tai tąjį vakarą likimas, tartum gegė
Iš namų mielą mamą iškukavo.
Gulėjo ji rami, ir žvakės kelios degė,
Ir vienas tėvas be ašarų dejavo.
 
O gal ji šaukė dar mane – jauniausią sūnų,
Atleisk, motule, širdis negirdėjo…
Atėjo mirtis ir tavo vargšą kūną
Juodu, it dargana, šydu uždėjo.

 Ukmergė, 1940-02-16

Turinys