Šeimos albumų nuotraukos

2022 metų lapkričio 9 dieną Jonui Mackoniui būtų suėję 100 metų. Šia proga kviečiame pasižiūrėti jo gyvenimo akimirkas, užfiksuotas šeimos albumų nuotraukose – nuo vaikystės iki pat senatvės.

Muzikinė drama „Legenda apie Pilėnus”

77-ąjį kūrybinės veiklos sezoną ansamblis „Lietuva” pasitinka išskirtine premjera – muzikine drama „Legenda apie Pilėnus”. Naujame amplua prikelta nacionalinė V. Klovos opera „Pilėnai” ansamblio lūpomis subtiliai prabils ne tik liaudiška, bet ir šiuolaikiška kalba.

Operinio kūrinio aranžuotė bei profesionalus pritaikymas liaudies instrumentų orkestrui suteikia šiam kūriniui dar daugiau archajiškumo, patriotiškumo, tačiau tuo pat metu leidžia jam suskambėti ir naujomis spalvomis. Tiek operos libretas, tiek muzikinė dalis yra gerokai redaguota bei adaptuota šių dienų aktualijoms. Skirtingai nei operos žanre, šiame pastatyme veiksmas intensyvus, gausu prozos, šokio, pantomimos, naujų muzikinės išraiškos priemonių, vyrauja scenografijos minimalizmas, tad žanro prasme jis yra kamerinis ir kur kas artimesnis miuziklui. Skaitykite toliau →

Vieno paveikslo istorija

1989 metais  Tėtis nutapė paveikslą „Lietuvos Golgota“.

Štai ką apie šį paveikslą jis rašo savo memuarų knygoje „Boružės odisėjos“ (Tyto Alba, 2003):

Atgimimo metais nutapiau dvimetrinę drobę ,,Lietuvos Golgota„, kurioje pavaizdavau mūsų tautos kraupią tragediją — ant audrų suskaldyto ąžuolo kamieno nukryžiuotą valstietį, raudančias moteris, stribą su šautuvu, į Rytus, it judo gyvatę, šliaužiančius tremtinių vagonus. Pirmame paveikslo plane ant spygliuotų vielų draikosi perplėštas Lietuvos žemėlapis ir laikraščio skiautės iš šiurpios praeities kronikų bei Berijos snukis… 

Užsuko tąsyk į mano dirbtuvę Bokšto gatvėje du solidūs vyrai pirkti peizažo ir didžiai nustebo, pamatę tą drobę.

− Žiūrėk, žiūrėk, čia net Lavrentijus Pavlovičius pavaizduotas… Skaitykite toliau →

Lyrika (1932-40)

_________________

Poezija

 

Lyrika (1941)

___________________

Poezija

 

Debesėlis

Kyla mažas debesėlis,
Kyla taip lėtai,
Baltučius sparnus pakėlęs,
Padangių krantais.

 

Aš matau jo rūstų veidą
Ir džiaugsmu drebu,
Kad jis burias, nesisklaido…
Lėkime abu!

 

Gal iš debesėlio šito
Kils audra didi…
Šėls per naktį ligi ryto
Vėjai palaidi.

 

Gal mane sulis tie lietūs
Ir žaibai lydės,
Bet po to šalyj saulėtoj
Gėlės vėl žydės.

 

Vieversėliai duos sau valią,
Džiaugsis ežerai,
Atsidus juoda žemelė
Ir ištars : „Gerai…”

 

Kyla mažas debesėlis
Padangių krantu.
Siausti vėjai pasikėlė…
Ei, ir mes kartu!

 

Ukmergė, 1941-04-28

Turinys

Girdi, Mieloji

Girdi, Mieloji,
Klegant upelį
Balsus žibučių
Taip pat girdi…
Noriu dainuoti,
Noriu mylėti,
Noriu sapnuoti
Tavoj širdyj.
 
Paukščiai, dainuokit
Man apie meilę,
Pušys siūbuokit
Žalias šakas,
Atnešk, vėjeli,
Jos širdies balsą,
Ir aš ištiesiu
Laimei rankas.
 
Matai, sesule,
Tolumą melsvą:
Čia mūs jaunystė,
Ten ateitis
Čia mūsų meilė
Skaisčiai pražydo,
Ten mūsų laimės
Šviesi viltis.
 
Trokštu,  Brangioji,
Tave mylėti,
Tau tik dainuoti amžinai…

 

Miške, 1941-04-20

Turinys

Ji ir žibutė

Kam sutvėrei, Didis,
Žibutę tą,
Kad ji, vos pražydus,
Mirtų nešalta?
 
Ar jai maža vietos
Tarp kitų gėlių,
Ar saulės gailėta
Savo spindulių?

***

Meilė jos širdutės,
Lyg žibutė ta.
Žydi su gegužiu
Manyje tvirta.
 
Ne, neleisim žūti
Meilei mūs širdies!
Ji – pirma žibutė
Amžinai žydės.

 

Ukmergė, 1941-04-19

Turinys

Nemanykite

Ko nerimsti, plunksna, tujen mano rankoj,
Ko širdie jautrioji tu blaškais dažnai,
Ko jūs ieškot? Norit laimę gal surankiot,
Nors jaučiu dažnai jus šnabždančias liūdnai.
 
Kai raudona saulė leidžiasi į upę,
Man širdyj atgimsta ilgesys graudus.
Suliepsnoja jausmas, tą pat šnabžda lūpos,
Tą pat ir ant lapo posmuos surandu.
 
Žmonės, gal jūs manot, kad aš toks silpnutis,
Temokąs svajoti tuščiai kažin ko,
Tenorįs sapnuoti apie gražią buitį,
Nesistengiąs naujo kelio paieškot.
 
O, jūs nemanykit, kad esu bevalis,
Mano širdis, protas – tai draugai vieni.
Dar parodys jėgos, ką jaunystė gali,
Jei reikės kovoti, būsiu lyg ugnis!

 

Ukmergė, 1941-04-17

Turinys

Aš ateisiu pas tave, pavasari

Pavasari, mano svajone,
O žydinti mano jaunyste,
Palaiminki didžią kelionę,
Nes aš pasiruošęs išskristi.
 
Į meilės palaimintą šalį
Išvykti jausmai pasikėlė;
Nurimti širdis nebegali,
Išgirdus balsus vyturėlių.
 
Į laimę, į džiaugsmą saulėtą,
Į tolius su Jąja išeiti!
Ir kaip nedainuot, nemylėti
Pavasario fone mergaitės!?
 
Srauniau išsiliekit upokšniai,
Greičiau sužydėkit žibutės,
Jaunutė širdis šiandie trokšta
Su Ja tarpe Jūsų pabūti.
 
Išskleiskite pumpurus, medžiai,
Žaliai pasipuoškit kasnykais,
Svajotojas jaunas jūs svečias
Su mylima savo atvyks ten…
 
Žydėkite pilkos našlaitės,
Skaitykit mūs laimę upeliai!
O saule auksine, tik greitai
Žiedais nusagstyki mūs kelią!
 
Pavasaris… gėlės…  mergaitė…
Širdies horizontai saulėti…
Su ja į gyvenimą eiti,
Svajoti! gėrėtis! Mylėti!
 

 Ukmergė, 1941-04-10

Turinys

Tirpstanti snaigė

Nukritai ant delno, kažko susigėdai…
Sutirpai… nėra…
Iš tavų žvaigždučių, dar gležnų bejėgių
Liko ašara.
 
Kūdikyste mano, tu tirpsti kaip snaigė,
Snaigė nekalta.
Sutirpai, jaučiu tai. Spindi mano veide
Ašara karšta.
 
Snaigės nėr, bet sunkias juodon žemėn lašas,
Tai patręš jis ją,
Tai išdygs, pražys čia pavasariai gražūs,
vasara žalia.
 
Kūdikystė dingo, bet dar jėgos jaunos
Liko manyje
Vai dar jos parodys, kaip jos kalnus griauna
Amžių kelyje.

 

Ukmergė, 1941-04-05

Turinys

Kaip man sunku dainuoti

O kaip sunku dainuoti
Tarp šios minios bejausmės,
Dainuoti apie meilę vertelgų tarpe,
Tarp tų išlepėlių paniekint tuščią džiaugsmą
Ir tiems, kuriems viskas baigiasi kape,
Norėt įskiepyt žmoniškumo jausmą.
 
Veltui dainuosiu – tegirdės dangus,
Bet ne žmogus, paklydėlis žmogus.
Su pašaipa sutiks gal mano dainą žmonės.
Tegu! Aš nebijau!
„O kokios kvailos – pasakys – svajonės,
Senai anie laikai praėjo jau,
Kada liūdnai rymodami poetai,
Kankinosi, ilgėjosi kažko tyliaisiais vakarais
Ir rašė mylimoms sonetus…
Tuštybės tai tikrai.
 
Dabar tik dirbt, kovot dėl pinigų,
Ir bus tau mylimų, ir laimės, ir draugų”.
Tai atmetu su panieka, žmogau,
Nes tu į priekalą save paversti nori,
Kad jis nukaltų tau grandis gyvenimo smagaus.
O kur širdis? Kur sąžinė tava tyra?
O jausmas kur tau duoto žmoniškumo?
Nėra…
 
Tu ne žmogus, bet pinigo kalėjas,
Paniekinęs jausmus ir amžinas.
Sustok, žmogau, čia laimės nerasi,
Gyvenimas tau bus beprasmis visada,
Nors tu manai, jog milžinu esi,
Bet tai skaudi klaida.
 
Jausmai tavi atbuks, širdis – raumens tik šmotas,
Dėl aukso žėrinčio tedirba tavo protas!…
Dieve, kaip man sunku
Minioje vertelgų dainuoti.

 

Ukmergė, 1941-04-03

Turinys

Trys vaizdai

I

Taip gera vakarais svajoti,
Pamiršti viską, viską…
Ne, mintys kyla vėl kovoti,
Vaizdų šimtai sutviska.
 
Tyliom procesijom ateina
Margieji atminimai.
Prisimenu vaikystės dainą,
Girdžiu mamos lopšinę.
 
Matau vaikutį tą mažytį
Ant jos švelniųjų kelių.
Laukai ir pievos žydi, žydi…
Ir Jo pilni takeliai.
 
Dar rytmečio rasas išbraido
Jo smulkios, basos kojos,
Ir tyras džiaugsmas piešė veidą,
Kodėl – jis nežinojo.
 
Kai saulė leidžiasi už šilo
Ir vakaras atskrieja,
Balti rūkai virš pievų kyla,
Ramybę skleidžia fėjos…
 
Tik tas vaikutis basakojis
Kažko nurimt negali,
Parimęs ant tvoros svajoja
Apie auksinę šalį.
 
Rūkai, mėnuo, tamsi giraitė
Jame kitaip formuojas.
Kažkaip kitoks, negu draugai tie,
Vaikutis basakojis.

 

II

Regiu paaugusį bernioką
Tvankiam mieste prie knygų,
Anto kitų, jis šičia mokos
surasti kelią lygų.
 
Vai ne… jam nutiesė jau kelią
Giria, mėnuo, svajonės,
Margi laukai, smėlio takeliai
Ir motina geroji.
 
Matau aš jį prie lapo rymant
Ir rašant kažką keisto…
Ne pamokos tai. Kokie rimai,
Kažkokie posmai sklaistos.
 
Matau jį klasėj linksmą, gyvą,
(Padauža – pasakysi)
Ir rymant vakarą vėlyvą
Su ašarom akyse.

 

III

Švelnutė šypsena atskrieja,
Atskriejo… susilaikė.
Kažkas užbūrė jį. Ne fėja,
O paprasta mergaitė.
 
Pavasaris širdyje šnara…
Už viską jis labiau Ją
Pamilo ir vartus atdarė
Į kelią didį naują.
 
Pro langą saulė taip kvatojas,
O širdyje saldu taip,
Laimingos lūpos vis kartoja:
„Į laimę mes abudu!”
 
Ir žiūri žmonės, stebis žmonės.
Jie šaipos… gal pavydi
Tegu! Jų meilę, jų svajones
Skaistus kilnumas lydi.
 
Tegu nors bombos sprogti ima,
Žemė ugnim nukaista,
Su meile Jos mokės likimą
Valdyt berniokas keistas.

——————

Vaikystė… Tėviškėlės plotai,
Likimas išsisklaidęs,
Taip gera vakarais svajoti,
Prisminti Josios veidą.

 

Ukmergė, 1941-03-22

Turinys

Jos žingsniai

Glosto vėjas veidą,
Taip saldu širdyj,
Kai Jos žingsnių aidą
Prie savęs girdi.
 
Vėjas sniegą varo,
Pusto po gatves,
Bet man linksma, gera,
Nes Ji prie manęs.
 
Jos širdies plakimas,
Lyg džiaugsmų aidai,
Rods šnabždėti ima:
– Laimę suradai.
 
Iš jos lūpų girdis
Žodžiai paprasti,
Bet tokie nuoširdūs,
Jausmo sukurti.
 
Jos širdies plakimas,
Šypsenų šimtai,
Rankos paspaudimas…
Rodos sapnas tai.
 
Kuklūs žvilgsniai Josios
Tartum aprasoj,
Spindi, lyg Šventoji
Mėnulio šviesoj.
 
Eičiau nors toliausiai
Prarajų skardžiu,
Kai Jo žingsnių aidą
Netoli girdžiu.

 

Ukmergė, 1941-03-19

Turinys

 

Visur

Visur tave matau, visur tave jaučiu,
Ar stovi prie manęs, ar tolumoj esi.
Tyli, liūdna kažko ir pilna paslapčių,
Bet man tokia brangi, tokia šviesi, šviesi.
 
Kai verkiančias akis aš pakeliu aukštyn,
Tik žydrumas plačias ten rodos tematau.
O ne… ne vien dangus – ir Tu tenai esi
Ir saulės spinduliais, rods, šypsosi tik Tau.
 
Kai nuo kalnų žvelgiu į tolumas melsvas,
Kur slėniai papuošti miškų juosta tamsia,
Tikrai… ir Tu tenai, tyli, kukli laisva,
Visur, visur, visur Tavo skaisti dvasia.
 
Girdžiu Tave ašai pavasarių dainoj,
Jaučiu žvilgsnius Tavus vėjelio dvelkime
Ar vien miražai tai? Brangioji, pakartok,
Ištarki nuoširdžiai, ar myli Tu mane?
 
Tarei – myliu – . Matau, ne sapnas tai yra
Pavasariai širdyj, tikrovė tai šviesi!
Visur, visad Tu man švelni, skaisti, gera…
Kur ieškoti Tavęs, jei Tu širdyj esi..

 

Ukmergė,1941-03-16

Turinys

Portretas

Kam man reik vargti ir kam man paišyti
Kilnų Jos veidą ant drobės baltosios,
Jeigu širdyje lelijom pražydęs
Bus amžinai man ryškus vaizdas Josios.
 
Gal dar per menkas esu aš piešėjas
Jos akių ilgesį drobėj išlieti;
Meilė kilnioji manyje viešėjus
Niekad neleis jau kitos pamylėti.
 
Plunksna mieloji, tau pavedu šitą
Kilnų Jos veidą šiandie nupaišyti.
Fonas – tai klasė linksma ir gyva vis,
Daugel veidų čia… Visi jie nudyla.
 
Tik vieną veidą žvilgsnis pasigavęs,
Vienas jisai prieš mane, štai, iškyla.
Veidas skaistus toks, nekaltas ir rimtas,
Dar man šventesnis, kai šypsos savaime.
 
Rodos, jausmų jame glūdi gal šimtas,
Meilė, darbštumas, švelnumas ir laimė
Viešpatie, nieks neparinktų spalvų tų,
kurios išreikšti tam tinkamos būtų.
 
Akys, tos akys… Kaip jas reiks nupiešti,
Kokie reikėtų priderinti tonai.
Kai mano žvilgsnis jas drįsta paliesti,
Rodos, ten spindi žvaigždžių milijonai.
 
Rodos tik ten mano laimė saulėta,
Ten visi siekiai manų idealų.
Dieve, ar žino kiek džiaugsmo poetui
Suteikia akys tos kilnios be galo.
 
Kas atvaizduotų Jos žvilgsnių tą bėgį?
Nieks! Tam ir mano ši plunksna bejėgė.
Kaip reiktų piešti jos lūpas kilniąsias?
(Ašen tikiu – jos nekaltos ir skaisčios)
 
Žodžiai tik kilnūs ten vietą atras sau,
Žodžiai širdies padiktuoti ateis čia.
Kasos, kaip vakaro pilko šešėliai,
Driekias it vilnys plačiai ant pečių jos.
 
Plaka krūtinėj širdis tylutėliai…
Josios plakimą, Jos balsą girdžiu aš.
Kaip tai nupiešti? Patarkite, žmonės,
Jei aš teisybę sakau, ne svajones.
 
Baigtas portretas… Nevykęs, sakysit.
Gerai! Sutinku – piešėjas aš menkas.
Tikras portretas manoje širdyje,
mano vaizduotėj. Ir to man pakanka.
 
Kažin kiek šiandieną paimtut teptukų,
Kažkiek spalvų jūs ant drobės išlietut,
Jums nepavyktų nupiešti akių tų,
Veido, kurs mano širdyje saulėtas.
 
Žodžiais norėjau ir tai neišėjo…
Dieve, koks menkas dar ašen piešėjas.

 

Ukmergė, 1941-02

Turinys

Širdies pavasaris

Pavasaris dvelkia
Mano širdyje,
Gegužis žydi
Jausmuose mano.
 
Tegu vienas žvilgsnis
Tik atvilnyja
Ir mano laimei
Bus okeanai.
 
Švelnutis vėjelis
Man veidą glosto
Ir skaisčios gėlės
Man meilę seka
 
Už vis bet švelnesni
Brangiausiosios skruostai
Už vis skaistesnės
Mylimos akys.
 
Pavasaris dvelkia
Mano jausmuose,
Širdyje žydi
Jos skaisčios akys.
 
Ir kaip nesidžiaugsiu,
Kaip nedainuosiu,
Jei josios lūpos
„Myliu” pasakė.

 

1941-02-11

Turinys