Nuovargis

Po sielvarto ir nerimo naktų,
Po nežinios ir ilgesio slogaus,
Šalia manęs vėl tu, viena tik tu –
Valdove žvilgsnio tyro ir brangaus.

Priglausk mane, pavargęs aš esu
O rytmečio žara dar taip toli.
Tokia nyki vienatvė, man baisi
Gūdžios tankmės vingiuotame kely.

Kad aš paklysiu, būgštavau seniai.
Ir nū, rods, liūtys žiedus nuraškys,
Jei neateisi man užmerkt švelniai
Klaikia aistra žėruojančias akis.

Liepsnoju visas… Ne dievų viliuos –
Tavęs šaukiuosi, tavo ramumos.
Gal audrią sielą tyliai užliūliuos
Daina slėpinga, žodžiai mylimos.

Už meilę meilė, priesaika švelnia
Lemtis sujungsim amžinu saitu.
Prašau tik vieno, nepalik manęs,
Ateik, priglausk, keliausime kartu.

Kaunas, 1948-06-29

Turinys

Minei man mįslę

 Minei man mįslę, myli gal nemyli…
O, kad nemyli, aš lyg ir jaučiu.
Tik pikta man jogei lemtis nebylė
Mums kelio nepastojo daug anksčiau.

Maniau, jog pro lapijos vėsią dangą
Raizgiuos takuos tu būsi man žvaigždė
Per pelkes neščiau tavo vardą brangų
Ir tavo vardo kiekviena raidė.

Lyg deimantas… Ak svaja bejėgė
Žiedais nublankusiais akis užbers.
Bet faktas liks, aš niekad nemylėjau
Dar taip karštai kitos tokios moters.

Tik kam tie burtai “myli gal nemyli”,
Jei tu pati manęs nepamilai.
Ir pikta man, jog tavo juoko vylių
Aš supratau, bet ką gi, per vėlai.

Kaunas, 1948-04-02

Turinys

R.A.

Pavasarinio džiaugsmo tostą sklidiną
Už judvi laimę aš keliu nūnai!
Prasmekit dienos abejonių lydimos
Gūdi naktie, prasmeki amžinai.

Regiu saulėtekio žaroje sidabrinėje
Du siluetus virpančių gėlių
Už amžiną žydėjimą, už mylintį ir mylimą,
Už judvi laimę tostą aš keliu!

Kaunas, 1948-04-03

Turinys

Tau apie meilę nekalbėsiu

Ar nekeistoki mano pažadai
Tau apie meilę niekad nekalbėti,
Drauge vadinti, arba net piliete
Daugiskaitą vartoti, kaip kadais…

 

Juokai… Iš to kas? Meilė juk mana
Nepasikeis, įžūlūs mano žodžiai
Plevens tavy slėpingai, nors nuobodžiai…
Visur, visur tu būsi ne viena.

 

Aš vėju pasivertęs it žynys
Bučiuosiu tavo skruostus ir akis tas.
Vėjavaikis, padauža, optimistas
Vienai akimirkai pabus many.

 

Pavasariniai paukščiai vyturiuos
Šlamės beržai ir topoliai ir uosiai
Ne jie, ne jie! Tai ašen sufleruosiu
Tau priesaiką mūs meilės nemarios.

 

Į tavo tylų sapną, it vagis
Aš įsibrausiu, vėlei išsigąsi
Sušuksi atsibudus, nesuprasi…
Tamsoj girdėsi juoką, taip tai jis…

 

Nusiramint pavėsyje maldos
Nebus tau lemta, dar prieš tariant amen
Išgirsi mano balsą aiškų, ramų:
Sakyk kada? Nūnai ar niekados?

 

Nelosiu žengdamas tamsoj gatve
Aš kaprizingų tavo barikadų.
Žinau visi keliai į Romą veda
Visi keliai į vieną į tave!

 

Ir kas? Pavargsi tu, širdis pašauks
Tą, kur vaiduoklį čia inscenizavo…
Po to… Tiesa, aš apie meilę savo
Kalbėti negaliu… atsiprašau…

 

Kaunas, 1947-12-03

Turinys

Portretas

Juk tu žinai, piešėjas ašen menkas:
Tos akys, lūpos, garbana švelni…
Štai, rodos, tu šiuos rėmuos gyveni
Ir piešiu aš, o virpa mano rankos.

 

Portretą tavo, tartum saulė šviesų
Aš kalinau širdy senai labai.
Ir nei šiurpios, gūdžios audros žaibai,
Nei trankūs rytmečiai, nei naktys vėsios,

 

Nei vėpūtiniai šalto žiemos vėjo
Nenustelbė aistrių akių versmės.
Aš lyrą derinu varsos naujos giesmės,
Ir rodos, štai, akimirka atėjo.

 

Kuri mus stebi ir kuri supranta,
Ką tau šnabždu su viltimi ramia:
Duokš ranką man, eime, kartu eime
Į kelią didį, tolimą ir šventą.

 

Kaunas, 1947-11-19

Turinys

Padriki posmai

 

 

____________

Poezija

Šiaip sau posmai

___________

Poezija

 

 

Šv. Kalėdų nuotaiką atspindinčioje parodoje – mažųjų paveikslų magija

Mažieji formatai meneLikus vos savaitei iki šv. Kalėdų „Juškus gallery“ pristato paskutiniąją šių metų parodą pavadinimu „Mažieji formatai mene“. Jungtinė 18 žinomų šiuolaikinių Lietuvos dailininkų mažojo formato darbų paroda taps jaukiu žiemišku akcentu  prieš prasidedant šventėms. Aplankyti šią parodą vilniečiai ir miesto svečiai galės iki kitų metų sausio 25-osios.

„Metų pabaiga kviečia įsiklausyti į savo vidų ir pajusti subtilų gamtos virsmą, todėl galerijos erdvė kviečia bent trumpam pamiršti laiko tėkmę ir pažvelgti į mažųjų formatų magiją“, – sako galerijos direktorius Donatas Juškus. Anot jo, ekspozicija skirta šv. Kalėdų temai, ji pasižymi gražia žiemiška estetika ir jaukumu.

Parodoje „Mažieji formatai mene“ eksponuojami 36 mažo formato paveikslai, sukurti J. Čeponio, J. Mackonio, B. Cvirkienės,  A. Galdiko, V. Antanavičiaus, V. Karatajaus, S. Jusionio, S. Juškaus, P. Gudaičio, S. Ušinsko, V. Vizgirdos, Š. Leonavičiaus ir kitų dailininkų.

Paroda veiks gruodžio 17 – sausio 25 dienomis „Juskus Gallery” patalpose (B. Radvilaitės g. 6B, Vilnius). Galerijos darbo laikas I-V nuo 10.00 iki 18.00 val. Daugiau informacijos: tel. +37060039999 arba +37067804322 bei e. paštu [email protected]. Parodos katalogas.

Kviečiame apsilankyti!

Nemari gėlė (romansas)

Puokštėje vystančių gėlių,
Likai žydėti tu viena
Ir tavo žiedlapių švelnių
Nenumarins rudens šalna.
Siaus vėjai kloniais, kalnais
Gūdi naktužė nevėluos,
Gūdi naktužė mirtinai
Papievių žiedus numyluos.

Rytai aušros ugnim nukais
Dainelė džiaugsmo nuaidės,
Ateisiu aš kalnų takais
Tavęs priglausti prie širdies.
Aidės dainelė skardi,
Skleisis gėlė dyvinai,
Nes tu viena manoj širdy
Likai žydėti amžinai.

Kaunas, 1947-11-01

Turinys

Kasdienybė

Iš apyvartos elegija išėjo,
O ir odžių kurti niekaip negaliu.
Kasdienybė per ilgai užsiviešėjo…
Nei kenčiu aš, nei juokiuosi, nei myliu.

Nuodėmės baidausi gal?… Iš kitos pusės
Negabus bendradarbiaut su angelais.
Taip užvožus kam! Prieš vėją nepapūsi:
Triukšmadarį likviduos minia mielai.

Naktimis gražuolės raganos beslampioja:
Žėri akys tamsoje, lyg ir baisu…
Žvakę uždegu, nušviesdamas pakampius
Anei raganų su šluotom, nei dausų.

Būna dienos kaitrios, saulėtos it rojuj.
Lauki štai, išaugs sparnai ir skrisi tu.
Bet nuleipsta rankos delsiančiam herojui.
Pamanai – Ikaras skrido… Kas iš to?

Pagal laikrodžio nuobodų lygų taktą
Plaka mano apdūlėjusi širdis,
O norėtųsi, kad ji visai neplaktų
Arba plaktų audringiau, smarkiau už vis.

Taip! Ugnies išmaukti taurę man norėtųs
Ir pačiam liepsnoti, degti amžinai,
Kad pajustų mūsų auštanti planeta,
Kad ir tu ant josios sprando gyvenai.

.

Ukmergė, 1947-10-25

Turinys

Boružės visata

Jos gentyje priimta dėvėti linksmą, spalvingą rūbą. Boružė neskubėdama ropinėja, ropščiasi į grumstą, į žolės stiebelį, aikčioja iš susižavėjimo išvydusi pievos margumyną, skėsčioja sparneliais, lekia nuo žiedo prie žiedo, patyliukais saviškai niūniuodama.

Įsivaizduokime, kad taip.

Visas boružės gyvenimas prabėga toje pačioje pievoje. Joje ji pergyvena negandingas savo gyvenimo valandas – liūtis, vėjus, nesuvokiamų galingų milžinų įsibrovimus, ir vėl džiovina sparnelius, ir vėl ropinėja, lakioja – kiek gali, kiek lemta. Skaitykite toliau →

Boružės odisėjų keliais

Vilniaus dailės galerijoje „Dailininkų menė“ 2012 m. lapkričio 8 – gruodžio 15 dienomis surengta paroda, skirta tapytojo Jono Mackonio 90 – osioms gimimo metinėms. Ši retrospektyva skatina apmąstyti dar netolimus, bet jau praeitin nugrimzdusius kultūros įvykius, giliau pažvelgti į XX amžiaus antros pusės dailės plėtrą.

ParodaJonas Mackonis buvo unikali asmenybė, apdovanota daugybe talentų, o jo veikla aprėpė nepaprastai platų kultūrinį lauką. Be savo pagrindinės profesijos – dailės,  jis buvo labai gabus muzikai, mokėjo daugelį užsienio kalbų, puikiai valdė plunksną, gerai jautė įvairių literatūros žanrų specifiką ir stilius. Kaip literatas J. Mackonis daugiausiai pasireiškė dramaturgijoje: greta autorinės dramos „Ulijona“, jis yra sukūręs  ne vieną operos  bei miuziklo  libretą,  parašė scenarijų populiariam 6-o dešimtmečio kino filmui „Julius Janonis“. Užtenka prisiminti jo libretais pastatytus įžymiuosius Vytauto Klovos „Pilėnus“, Balio Dvariono „Dalią“, Antano Račiūno „Saulės miestą“ ar kitus spektaklius – ir tampa aišku, kokį pėdsaką šis menininkas yra palikęs Lietuvos muzikos ir teatro istorijoje. J. Mackonis gerai žinomas ir kaip meno teoretikas bei istorikas. Periodinėje spaudoje jis yra paskelbęs per šimtą dailės straipsnių, išleido monografijas „Antanas Žmuidzinavičius”, „Antanas Vivulskis”, „Lietuvos scenografija”, buvo bendraautorius solidžiame leidinyje „XX a. Lietuvos dailės istorija”. 1968 m. Mackoniui buvo suteiktas meno mokslų kandidato laipsnis, 1969 m. dailininkas tapo Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) docentu, o 1986 m. – Piešimo katedros profesoriumi. Jo mokiniai ir kolegos prisimena menininką kaip kuklų  geranorišką žmogų, visada skubantį į pagalbą kiekvienam patekusiam į bėdą, niekada neprarandantį optimizmo ir humoro jausmo. Taiklūs „mackoniški“ anekdotai dažnai padėdavo išlaikyti pusiausvyrą net pačiomis sudėtingiausiomis ir niūriausiomis  aplinkybėmis, o greita profesoriaus reakcija ir išmintingi sprendimai ne vieną bendražygį apsaugojo nuo didelių sovietinės valdžios nemalonių. Sunkūs karo ir pokario laikai, materialiniai nepritekliai neužgesino kaitrios menininko kūrybos kibirkšties ir nenuslopino meilės gyvenimui bei žmonėms. Apie tai byloja visa Mackonio kūrybinė veikla. Skaitykite toliau →

Ar kultūros angelas liks su vienu sparnu?

Šių metų lapkričio 9 d., šeštadienį, galerijoje „Vilnius ir dailė” buvo paminėta a.a. dailininko, profesoriaus Jono Mackonio 80 metų sukaktis. Įžymų Lietu­vos talentą pagerbė kolegos dailininkai, draugai, bičiuliai, giminės. Ta proga buvo atidaryta jo dailės darbų paroda.

Stasys Juškus galerijoje "Vilnius ir dailė"

Stasys Juškus galerijoje „Vilnius ir dailė”

Galerijoje „Vilnius ir dailė” įvyko sielos šventė tikrąja ta žodžio prasme. Paminėti prof. Joną Mackonį susirinko menininkų elitas. Prisiminimais apie neeilinę asmenybę dalijosi kompozitoriai Leonas Povilaitis, Vytautas Kairiūkštis, dailininkas profesorius Kazys Morkūnas, kiti jį pažinoję kolegos ir artimieji.

Kas gi buvo profesorius Jonas Mackonis? Tai – iškili asmenybė, Dievo apdovanota daugeliu talentų. Dailininkas, Dailės akademijos profesorius, pedagogas, rašytojas, dramaturgas, parašęs libretus penkioms operoms. Labiausiai Lietuvos žmonėms įsimintinas Jono Mackonio sukurtas libretas kompozitoriaus V.Klovos operai „Pilėnai”. Ir nuostabaus grožio, amžinai širdyse išliekanti garsioji Ūdrio arija. Prisiminimų vakare Ūdrio ariją atliko operos solistas Vladas Bagdonas.

Profesorius Jonas Mackonis turėjo fenomenalią atmintį, idealią muzikinę klausą, gražų baritoną.. Ne visi žinojo, kad profesorius ir pats dainuoja arijas iš operų. Vieną vakarą jis mus nustebino išgiedojęs 12 pasaulio šalių himnus tų tautų identiškomis kalbomis. Jis buvo poliglotas.

Nesinorėtų po prisiminimų šventės išsakyti susikaupusias širdyje nuoskaudas. Tačiau vardan to, kad ateityje mums, kultūros puoselėtojams, nereiktų patirti gėdos prieš Lietuvą, jos jau-nimą, norėčiau pasakyti tai, ko neturėtų būti, ir dėl ko merdėja mūsų kultūra. Skaitykite toliau →

Dailninkas prof. Jonas Kazlauskas (kalba J. Mackonio jubiliejinės parodos atidaryme 2002-11-09)

Nėra tokių žodžių, kuriais galima kalbėti apie profesorių. Nes profesorius vis tiek yra gyvas, yra su mumis, nes žmogus yra tiek žmogus, kiek jis atidavė savęs kitiems ir kol jisai gyvena kitų sielose ir širdyse. Aš šiandien lygia taip pat bendrauju su Mikelandželu, bendrauju su Leonardu Da Vinčiu, su Smuglevičiumi, bendrauju su profesorium Mackoniu. Ir  Mikelnadželas, ir Da Vinčis, ir Mackonis yra gyvi, nes jie yra mūsų širdyse, jie yra mūsų mokytojai. Profesorius yra vienas iš beveik dešimties piešimo katedros profesorių. Nors katedra pradėjo savo kelią  jau prieš 200 metų,  tokių profesorių per tuos 200 metų yra ne taip jau daug – skaičiuojant su esančiais ir išėjusiais yra nepilna dešimtis. Skaitykite toliau →

Dailininkas prof. Giedrius Kazimierėnas (kalba J. Mackonio knygos „Boružės odisėjos“ pristatyme 2003-11-25)

Nemanau, kad aš čia turiu teisę kalbėti apie Mackonį. Man atrodo, kad yra dau geriau jį pažįstančių. Aš toks lyg prašalaitis iš šalies, liudininkas, bet truputį iš šalies stebėjęs Mackonį. Pradžioje kaip studentas. Man profesorius tiesiogiai nedėstė piešimo, tačiau teko jį matyt  korodoriuje tokį elegantišką. Dailės akademijoje, žinot, viskas truputėlį per daug gal šiukšlina, viskas per daug gal paprasta. Visada pavydėdavau universiteto aplinkai. Mackonis  buvo daugiau  balta varna tarp Dailės akademijos profesorių – visada pasitempęs, aukštai pakėlęs galvą, žilstelėjęs, eina susikaupęs, kažką šnibžda, paskui sužinojau – sako, deklamuoja anglų kalba Šekspyrą, galvojau – tai brač! Skaitykite toliau →

Dailininkas prof. Giedrius Kazimierėnas (kalba J. Mackonio jubiliejinės parodos atidaryme 2002-11-09)

Leiskit porą žodelių apie tapybą. Mackonis būtų vertas žymiai    didesnių parodinių erdvių nei čia yra. Bet tokia jau yra mūsų realybė. Kažkaip minimalistiškai kartais tenka prisminti dideles asmenybes, kurios sunkiai telpa į minimalistines erdves. Jono Mackonio kūryba sakyčiau šiuolaikiniame meniniame gyvenime priimama gana komplikuotai todėl, kad mados kitos. Kartais dailininkas gimsta ne laiku. Vat, jei šimtą metų anksčiau būtų gimęs, tai tada – šlovė, o jei šimtu metų vėliau  – visai kita reakcija. Tai aš sakyčiau, kad realizmas šiuolaikiniame gyvenime yra viena tokia neparanki sritis dailininkui. Kadangi, jei taip atokiau einant nuo tų visų  madų,  toks bjaurus žodis „mados“, bet vis tiek mene egzistuoja konjuktūra. Tai Jonui Mackoniui buvo tas pats, kokia ten konjuktūra, nes jis sakyčiau turėjo tikro menininko supratimą. Faktiškai viskas ėjo iš vidaus ir iš aplinkos. Skaitykite toliau →

Žvaigždutė

Esi graži ir nuostabi žvaigždutė
Pilkoj nakty su šypsena gražia.
Tik debesys, tik dargana ir liūtys
Gal per dažnai užstoja man tave.
 
Bet būna naktys, krenta žvaigždės lėnos
Tik tu šios žemės vis neaplankai.
Ir taip gailiuosi, jog nesu aš mėnuo
Ir liūdna man, aplink tamsu… laukai…
 
Einu laukais. Viliuosi, laumės senos
Pastos man kelią, laimę pranašaus.
Žvelgiu aukštyn. Šypsais. Ir man vaidenas,
Jog tai kažkas į meilę panašaus…
Ir rods jaučiu kaip man nykią būtį
Siauti skraiste plevenimo brangaus…
Esi graži ir nuostabi žvaigždutė
Aukštai, aukštai ant mėlyno dangaus…

.

Kaunas, 1947-10-05

 

 

Turinys